Paauglystės baubas. Ar visi paaugliai – sekso maniakai? Kodėl paaugliai mėgsta viską, kas bjauru? Ar jie pamiršta viską, ko juos mokė tėvai?
Pirmąją straipsnio dalį rasite čia.
Atsako p. Dalia Lapinienė:
Bene paslaptingiausias metas – tai perėjimas į kitą paros laiką. Naktis jau baigėsi, o rytas dar neatėjo. Arba – diena jau išėjo, o nakties kol kas dar nėra. „Prieblanda – tai plyšys tarp dviejų realybių“, – taip Kastanedai sakydavo jo mokytojas donas Chuanas.
Prieblandos metas arba apybrėkšmis – laikas prieš patekant saulei – man primena paauglystę. Šis laikas išties labai trapus, tiesiog virpantis erdvėje ir pilnas nuostabiausių paslapčių. Tai laikotarpis, kupinas galimybių.
Aukštas idealizmas
Kuris paauglys vaizduotėje nemato savęs didingo – to mokslininko, kuris išras vaistus nuo nepagydomos ligos, to mokytojo, kuris išmokys vaikus pamilti literatūrą, tos dainininkės, sudainuosiančios taip, kad suvirpės net nejautriausio žmogaus širdis?
Gyvendami gana ciniškame ir veidmainiškame suaugusiųjų pasaulyje, paaugliai dar neapsakomai daug idealizuoja. Išoriškai suaugusių žmonių pasaulis demonstruoja gerumą, brandumą, tolerantiškumą, ramybę, nors viduje jis visiškai kitoks – dažnai pilnas cinizmo ir paniekos kitaip manantiesiems, kitaip tikintiesiems, kitaip gyvenantiesiems.
O paaugliai, savo išvaizda, elgesiu ir kalbomis demonstruojantys grubumą, ciniškumą ir maištingumą, iš tikrųjų dažnai yra trapūs, imlūs, pažeidžiami ir siekiantys aukštų idealų.
Šiuo atveju paauglių pozicija man atrodo gana natūrali, artima gamtai. Pažvelkime į medžio sėklą. Iš išorės sėkla yra kieta, ir kietas apvalkalas saugo jos branduolį, nes branduolys yra trapus, tai sėklos esmė, jos potencija, ir jei sėkla neturėtų kietos apsaugos, greičiausiai žūtų.
Deja, mes dažnai pastebime tik sėklos apvalkalą ir pamirštame apie branduolį – į paauglius žiūrime kaip į dygliuotus padarus, kaip į pabaisas, nevykėlius ar į kvailius, iš kurių negali išaugti „normalūs žmonės“. Mes norime, kad jie būtų „normalūs“, o tai reiškia, kad būtų panašūs į mus, kad gyventų saugiai, bet banaliai, sočiai, bet nuobodžiai, kad rūpintųsi savo prestižu, bet ne savo siela.
Paaugliai – mūsų mokytojai
Kai mano vyriausia dukra tapo paauglė, aš buvau apstulbinta. Nesupratau, kas vyksta, visi pokyčiai atrodė kažkokie beviltiški. Taip, aš buvau pati patyrusi, kas tai yra paauglystė, betgi tada paauglė buvau aš pati! O čia man teko susidurti su paauglyste iš šalies, iš suaugusio žmogaus pozicijos.
Lėkiau kartu su dukra tarytum amerikietiškais kalneliais. Nuolatos kintančios emocijos. Nuostabios svajonės ir viltys, kurias periodiškai keisdavo ašaros stovint prie veidrodžio: „Kokia aš negraži!“ Ieškojimai ir klaidos. Aš bandžiau ją guosti, dalytis patirtimi, nuteikti optimistiškai. Deja, viskas veltui. Ką nors pakeisti buvo neįmanoma.
Išeitis atsirado visiškai natūraliai, kai jau buvau praradusi viltį. Tuo metu dalyvavau viename asmeninio tobulėjimo seminare, ir mane per meditaciją, tiesiog užtvindė mano pačios paauglystės prisiminimų lavina – su visais tada patirtais jausmais ir išgyvenimais. Aš raudojau kaip mažas vaikas, išgyvenau stiprų liūdesį, neviltį, baimę.
Taip – juk būdama paauglė negalėjau sau to leisti, nes maniau, kad niekas nebūtų manęs supratęs, kad tai tiesiog nepriimtina, kad privalau būti stipri. Suradusi ir išgyvenusi tuos jausmus pastebėjau, kad manęs nebegąsdina dukros būsenos. Aš supratau, kad ji gali būti mano mokytoja!
Pajutau savo dukrai didelį dėkingumą. Juk mane gąsdinančios jos būsenos tarsi veidrodyje atspindėjo mano neišgyventus iki galo jausmus – tą sutrikusią paauglę, vis dar gyvenančią manyje. Taip mūsų gyvenime prasidėjo visiškai naujas etapas, pagrįstas vidiniais ieškojimais, mokymusi, viena kitos pasitikėjimu ir pasitikėjimu gyvenimo ciklais.
Draugystė, lankstumas, imlumas
Taigi paaugliai, ypač vadinamieji „sunkūs“ paaugliai, gali būti mūsų mokytojais. Pamenate, K. Kastanedai mokytojas sakydavo, kad kiekvienam žmogui, einančiam tobulėjimo keliu, reikalingas „mažas tironas“. Juk jei mylintys žmonės leidžia mums atsiskleisti, tai žmonės, kurie mus erzina, slepia iššūkį – eiti dar toliau, pamatyti tą patį savo netobulumą, taip dar labiau išplečiant savo vidinę erdvę.
Svarbiausias paauglių bruožas – ieškoti. Pažvelkime, su kokiu nuoširdumu, su kokiu atsidavimu jie ieško savo tapatybės. Už savo idėjinę grupuotę, už draugus jie pasirengę atiduoti viską. Pasimokykime iš paauglių gebėjimo draugauti ir atsidavimo. Dauguma paauglių naktį gali atsikelti, kad padėtų draugui, išgyvenančiam krizę.
Ir pripažinkime – juk mes patys dažnai būname gana apkiautę ir ciniški. Maža to, kad mes nustojame daryti tokias nuostabias kvailystes dėl draugystės, dėl meilės, bet dar ir kritikuojame dėl to savo vaikus paauglius, žiūrime į juos su pašaipa ir laikome juos kvailiais.
Sakome: „Pažiūrėsim, kaip tavo draugeliai puls tau padėti, kai tau bus blogai.“ Ir nepastebime, kad iš tiesų čia su mumis kažkas ne taip, kad čia mes draugystę ir meilę paverčiame turgumi, kur skaičiuojama, kas daugiau atidavė, kur santykiai paklūsta matematikai.
Mes galime iš paauglių pasimokyti ir lankstumo. Per metus ne kartą jie gali pakeisti savo pažiūras, pamėgti tai, ko anksčiau nemėgo, ir palikti tai, kas atgyveno. Jie vis dar yra gyvi, dar jautrūs tiesai. Jie mažiau negu suaugusieji bijo suklysti.
Atkreipkime dėmesį į paauglių imlumą, atvirumą pasauliui. Pamenu, kai buvau paauglė, aš su draugėmis mėgdavau gamtoje balsu skaityti įvairiausią poeziją. Mums tiesiog kvapą užgniauždavo poezijos grožis. Nepaprastai jaudindavo kai kurios knygose perskaitytos mintys. Kone kasdien atrasdavome vis naujų pasaulių, naujų erdvių, naujų galimybių.
Šis, dviejų dalių straipsnių ciklas buvo paremtas Olego Lapino ir Dalios Lapinienės parašyta knyga „Pasimatymai su šešėliu: atsakymai į opiausius žmonijos klausimus“.
