Paauglystės baubas. Ar visi paaugliai – sekso maniakai? Kodėl paaugliai mėgsta viską, kas bjauru? Ar jie pamiršta viską, ko juos mokė tėvai?
Atsako p. Olegas Lapinas:
Man atrodo, kad kiekvienas žmogus gyvenime turi aplankyti ir Rojų, ir Pragarą. Jei jis ilgai užsibūna vienoje iš šių vietų, kita vieta pasikvies jį ilgam ir trenks jam su didele jėga.
Štai paauglystė. Metas, kada tu turi patirti ir Pragarą, ir Rojų. Metas, kada tu turi visus savo žygdarbius atlikti be tėvų pagalbos. Išbandyti save visokiais pavidalais, kol nesukūrei savo šeimos, nes, matyt, tik patyręs viską ir gali tapti tėvu, kuris vėliau leis savo vaikams viską patirti patiems, t.y. tik pabuvęs paaugliu, suprasi savo vaikus paauglius.
Pirma, apie pragarą
Taigi, pradėkime nuo pragaro. Paaugliškas pragaras anaiptol nesusijęs, kaip priimta manyti, su „hormonų audromis“. Šis terminas labai išpūstas ir nevisiškai atspindi tikrovę. Taip, paaugliui iš tiesų staigiai padaugėja lytinių hormonų.
Ir ne tik lytinių. Taip pat padaugėja ir augimo hormono, skydliaukės bet antinksčių hormonų. Lytiniai hormonai tarsi „ištirpsta“ šiame kokteilyje, o jei tiksliau – atlieka savo partiją sudėtingame orkestre. Taigi ne vien lytiškumas jaudina paauglius. Kas gi dar?
Auga ir darosi neproporcingas kūnas. Tiesa, jei iš hormonų vis dėlto vyrauja lytiniai, tai kūnas auga silpniau. Reikalas tas, kad testosteronas pagreitina kojų ir rankų kaulėjimą, kaulai nespėjai išaugti. Dėl to didesni „sekso maniakai“ yra tie paaugliai, kurie būna kresnoki, santykinai trumpesnėmis galūnėmis.
Tokiems platoniškas ir erotines svajones labai greitai atstoja ar apskritai pakeičia lytinis potraukis, jie anksti pradeda intymų gyvenimą ir gąsdina tėvus bei mokytojus. Jie, nors ir sudaro mažumą, platina tą mitą apie „paauglišką hiperseksualumą“.
Neigiama kultūros įtaka
Dauguma paauglių tiesiog susiduria su pasikeitusiu savo kūnu. Jų hormoniniame „kokteilyje“ lytiniai hormonai – tik dalis visų hormonų. Kūnas ištįsta per vieną vasarą kokiais keturiais centimetrais. Jį reikia kažkaip valdyti.
Judesiai darosi nerangūs – paaugliai „už visko kliūna“. Kūnas pačiam paaugliui atrodo ne juokais bjaurus – tai per liesas, tai per storas. Su tuo reikia išmokti gyventi. O tu juk nesi aklas, žiūri į veidrodį ir gyventi su tuo atspindžiu nemoki.
Tau tėvai sako: „Priimk save“, o tu imi savęs nekęsti dėl spuogų, negražios nosies, per putlių skruostų, per ilgo ar per trumpo kaklo, per siaurų pečių, per storų šlaunų... Nors patikti – ne nuo hormonų, o nuo gyvenimo žmonių bendruomenėje, – susipina su hormonų nulemtu kūno pasikeitimu.
Rezultatas – anaiptol ne „seksualinis maniakas“, o žmogus, beviltiškai norintis patikti ir labai savęs nemėgstantis. Beviltiškai – nes kūno nepakeisi. Savęs nemėgstantis – nes kultūra šiais laikais reikalauja ne artojo ištvermės ir ne audėjos rankų miklumo – to gali išmokti.
Kultūra yra vaizdinė ir reikalauja nei daugiau, nei mažiau – būk žavus ir gražus! Sujunkite šiuos reikalavimus su tikra hormonine situacija ir išeis MAP – Mažasis Asmeninis Pragaras. Paplitusios išeitys iš šio pragaro: riešo pjaustymai su peiliuku, anoreksija, besaikis pasinėrimas į atletines sporto šakas, badavimus. Pagal formulę: „Numarinkite kūną, nes jis bjaurus.“
Savęs paieškos
Antra paauglio problema – savojo „aš“ ieškojimas. Tai tik suaugusiesiems aišku: „Aš – tai aš.“ Paaugliui dar teks save atrasti, o kol kas jis dėl visa ko pabūna tarp „aiškių“ grupuočių – tarp „banglų“, „skustagalvių“, „fifų“, „menininkų“, „karjeristų“ ir „normalių“. Rasti save – reiškia sukurti savo tapatybę. O ji kuriama dviem etapais.
Pirmas – „aš nesu toks, kaip jūs“. Šį „nesu“ dauguma paauglių nukreipia prieš kitokias grupuotes ir kažkiek – prieš tėvus. Todėl ir atrodo, kad paauglys nuolat supriešina save su visais kitais, o išraiškingiausiai – su tėvais. „Aš ne toks elgeta, kaip jūs“ – ir eina pas „verslininkus“.
Tas tapatybės ieškojimas tėvams atrodo kaip emancipacijos, arba išsilaisvinimo, reakcija. O štai mažiau paauglių tėvus ir jų pažiūras laiko „saviškiais“, nuo jų neatsiskiria. Ir pereina į kategoriją „
„deleguotų“ paauglių. Jie priima tėvų pažiūras nemaištaudami. Jų tapatybė – „skolinta“. Jiems dar teks atrasti savo, tik vėliau – kai bus gerokai daugiau negu trisdešimt.
Antra tapatybės dalis – „aš esu toks, kaip jūs, aš – jūsų dalis“. Savaime suprantama, kad „jūs“ – tai dažniausiai sava draugija, sava grupuotė. Taip dėsningai grupuojamasi su bendraamžiais. Grupuotės ne visuomet turi ryškias ribas.
Štai trylikametė draugauja su trimis mergaitėmis. Tačiau vieną gražią dieną pareiškia: „Su ta nebedraugauju, nes ji tapo tikra „fifa“. Ana tapo „metalistė“. O štai su trečia santykius komplikavo tarp jų atsiradęs vaikinas.
Ir trečioji pragaro dalis – pragaras būti atstumtam, nemylimam. Tai – meilė be atsako. Tiesa, iš šio pragaro eina siauras takelis į rojų, kurį gamta jau seniai paruošė. Tai – rojus rasti artimą žmogų ir su juo suartėti. Tai paauglių, kuriems sekasi labiau, pirma sėkminga abipusė meilė. O kiek jų neabipusių! O kiek sudaužytų svajonių! Tada paaugliai liūdi, pamokų neruošia, spokso į televizorių ar į lubas.
Kitoje dalyje Dalia Lapinienė papasakos apie paauglių Rojų.
Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė
