„Mano šeimoje tėvas kartais mėgdavo išgerti, o mama namuose nuolat stengdavosi palaikyti ramybę, viską užglaistyti bei prisiimti už viską atsakomybę. Vis dėlto vaikyste skųstis negaliu. Tėvai nebuvo per daug giežti, o aprūpintas taip pat buvau. Visgi, paauglystėje tėvai bandė mane drausminti, apriboti vakarojimus su draugais, tačiau tada man tai jau neberūpėjo“, – prisimena vaikinas.
Pabėgimas nuo baimių
„Pirmą kartą alkoholio paragavau su draugų kompanija dvylikos metų. Labai greitai apsvaigau, vėliau buvo bloga, bet išliko tik teigiami prisiminimai. Visada bijojau būti tarp žmonių, su jais bendrauti, o paragavus alkoholio baimė greitai dingo ir pagaliau išsilaisvinau iš nuolatinio susikaustymo. Jaučiausi kompanijos siela, atsirado pasitikėjimas savimi, norėjau bendrauti ir man tai sekėsi, toks sau labai patikau. Vėliau, prieš gėrimus, smegenys užblokuodavo neigiamus prisiminimus kaip pykinimas, galvos skausmas ir trokšdavau vėl apsvaigti, kad tik išsilaisvinčiau iš vidinių baimių ir gniaužtų“, – pasakoja vaikinas.
Vaikinas prisimena, jog pirmą kartą paragavus alkoholio tuoj pat prasidėjo nuklydimai. Jau dvylikos metų berniukui alkoholis tapo gyvenimo būdu. Pradžioje, apie porą metų, tai atrodė labai linksmas ir nekaltas laiko leidimas, tačiau palaipsniui padėtis blogėjo.
Nevaldoma situacija
„Vėliau situacija tapo nebevaldoma. Nors išsiblaivius mane kankindavo gėdos ir kaltės jausmas, jį stengdavausi numalšinti alkoholiu, tapdavau agresyvus ir prikrėsdavau įvairiausių blogybių. Jau 14 ar 15 metų prasidėjo pirmieji nusigėrimai, kada nebetekdavau sąmonės, o ryte nieko neprisimindavau. Ar draugai man stengėsi padėti? Pradžioje jie elgėsi taip pat, susitikdavome ryte po audringo vakarėlio, dalindavomės nuotykiais, bandydavom prisiminti visus vakaro įvykius ir tai būdavo mums išties labai juokinga.
Vis dėlto laikui bėgant draugai pastebėjo, kad nejaučiu saiko ir neįstengiu savęs suvaldyti. Sakydavo, kad man vertėtų mažiau gerti ar apsiriboti tik ties silpnaisiais alkoholiniais gėrimais. Mama taip pat stengėsi keisti situaciją, priekaištaudavo, kad per daug geriu. Apimtas gėdos nuleista galva tik linksėjau ir tikinau, kad tai daugiau nepasikartos, tačiau tik išėjęs iš namų vėl elgdavausi taip pat ir niekaip su savimi negalėjau susitvarkyti“, – kalba pašnekovas.
Pirmasis darbas – alkoholio parduotuvėje
Vaikinas pasakoja, kad pirmasis darbas, kurį susirado būdamas 20-ies metų, buvo alkoholio parduotuvėje. Tuo gyvenimo laikotarpiu nebūdavo nei dienos be gėrimo. Vaikinas prisipažįsta, kad alkoholis buvo vartojamos ne tik po darbo, bet ir parduotuvėje, tačiau vis pavykdavo viską suderinti ir išsisukti nuo nemalonumų.
„Tuo net didžiuodavausi, maniau, kad man viskas puikiai sekasi, pavyksta viską kontroliuoti, jei net sugebu suderinti gėrimą su darbu, net gerdamas darbo vietoje. Vis dėlto vieną dieną į darbą atėjau išties nemažai išgėręs, jame didžiąją dienos dalį pramiegojau ir, žinoma, mane atleido. Be abejo, visiems tvirtinau, jog iš darbo išėjau savo noru.
Ar turėjau žmonių, kurie man norėjo padėti? Didžiausia problema, tikriausiai, ta, kad visiškai nemokėjau bendrauti su žmonėmis ir nuo jų nuolat bėgau. Visada tarp jų jausdavau baimę, didelį nepasitikėjimą savimi, būdavau sukaustytas. Tad alkoholio pagalba, kaip jau minėjau anksčiau, galėdavau tapti kompanijos siela, tačiau blaivas nedrįsau kalbinti žmonių, net artimųjų, prašyti pagalbos. Atrodė, kad žmonės man rodo per mažai dėmesio, kad aš jiems nerūpiu, nenori bendrauti, tačiau problema slypėjo manyje, aš pats bėgau nuo siūlomos pagalbos. Troškau ypatingo pripažinimo, garbės. Šeima matė, kad su manimi nėra viskas gerai, mama nuolat bandė padėti ir kalbėtis su manimi apie tai, tačiau kol pats nesuvokiau, kad man būtina keistis, aplinkinių pastangos buvo bejėgės“, – sako pašnekovas.
Griūvančios svajonės ir ateities planai
„Paskutiniuosius porą metų pagaliau atėjo suvokimas, kad mano gyvenimas nėra toks, kokio trokštu. Nebenorėjau taip gyventi, nes vienišumas tik didėjo, jo jau nenuslopindavo net alkoholis. Užvaldė beprasmybės jausmas, atrodė, kad turėjau pilna įvairiausių svajonių, ateities planų, o dabar viskas griūva. Pamačiau, kad draugai gyvena nebe palaidą gyvenimą, baigė mokslus, siekia karjeros, kuria šeimas, o aš kaip gėriau taip ir geriu. Pradžioje dar bandžiau save teisinti, kaltinti kitus, tačiau laikui bėgant viskas tapo taip akivaizdu, kad jokie pasiteisinimai nebepadėjo. Galiausiai, po paskutinių rimtų išgėrimų pats suvokiau, kad tiesiog būtina kardinaliai keisti gyvenimą.
Ko ėmiausi? Pirmiausia sukaupęs drąsą paskambinau mamai, per ją susitikau su vienu anoniminiu alkoholiku. Tai buvo pirmas žmogus, kuris, atrodo, viską pasakojo mano žodžiais. Tiksliai apibūdino, kaip aš jaučiuosi, visas būsenas, kurios apima prisirišus prie alkoholio, mane užvaldžiusias charakterio savybes, kaip didžiulis susireikšminimas ir garbės troškimas. Vėliau praėjau 12-kos žingsnių programą skaitant knygą „Anoniminiai alkoholikai“. Tuomet manyje įvyko kardinalūs asmenybės pokyčiai. Lioviausi kaltinti kitus, atsirado atsakomybės jausmas, pradėjau priimti žmones tokius, kokie jie yra, o svarbiausia – ėmiau spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti, taip atsirado ir vidinė ramybė.
Šiuo metu jau 2 metai, kaip negeriu nei lašo. Atsisakius alkoholio išmokau džiaugtis gyvenimu, sukūriau šeimą bei iš naujo įstojau mokytis, kadangi dėl gėrimo buvau mokslus metęs. Žinoma, kiekvieną dieną reikia save prižiūrėti dvasiškai, palaikyti tinkamą ramybės būseną. Jei praėjus 12-kos žingsnių programą toliau nebus nieko daroma, vėliau vis tiek palaipsniui bus grįžtama prie pradinės būsenos, leista alkoholiui vėl užvaldyti protą. Visgi dabar esu išties laimingas ir džiaugiuosi, kad gydytis pradėjau anksti ir visas gyvenimas man dar prieš akis“, – teigia nuo alkoholizmo išsigydęs vaikinas.
