Vieną milijardą dolerių kainavo Los Andželui riaušės, vykusios mieste prieš 20 metų. Afroamerikiečių maištas ne tik brangiai kainavo, bet ir buvo gana kruvinas: aukos buvo skaičiuojamos dešimtimis. Riaušės, tikriausiai, nebūtų padariusios šitiek nuostolių, jeigu jose nebūtų dalyvavusios jaunimo grupuotės, daugelį metų kovojančios tarpusavyje dėl gatvių kontroliavimo. Paauglių gaujos seniai terorizuoja didžiausių pasaulio miestų gyventojus, ir daugiausiai žalos jos pridaro epochose, kai ekonominiai reikalai būna pašliję, rašo komersant.ru.
Chuliganiškos paskatos
Daugumai vaikinų skatlingas tapo kažkuo didesniu, negu pramogos ir sportas. Tai buvo socialinio statuso pakėlimo, savęs įtvirtinimo bendraamžių tarpe ir savo populiarumo padidinimo būdas. Vienas iš tokių populiarių vyrukų buvo Johnas Josephas Hillyaras (John Joseph Hillyar), vėliau gavęs „Rudaplaukio Elioto“ pravardę. Jis gimė 1873 metais, tad jį galima laikyti judėjimo, tapusio jo gyvenimo būdu, bendraamžiu. J. Hillyaro vaikystė prabėgo Salfordo gatvėse. Čia jis gyveno su motina ir patėviu krosniakuriu. Jaunystėje buvo įsidarbinęs fabrike, bet greitai surado savo tikrąjį pašaukimą – skatlingą.
Gatvių kovotojo gyvenimas buvo pilnas pavojų ir kiemo romantikos. 1889 metais penkiolikmetis J. Hillyaras pirmą kartą buvo suimtas už tai, kad į kažką svaidė akmenis. Pirmą kartą vaikinuką paleido, bet jau po 5 mėnesių jis buvo patupdytas 14 parų už dalyvavimą riaušėse. Kitą kartą policininkai rado jį gulintį kraujo klane praskelta galva. Pas Johną rastas mėsininko peilis, tad jis ir vėl buvo suimtas. Būdamas 17 metų J. Hillyaras jau turėjo nemažą autoritetą Salfordo ir Mančesterio skatlerių tarpe. Bet už populiarumą reikėjo mokėti. 1891 metų gegužę Mančesterio miuzikhole „Cass“ prie Johno priėjo vyrukai iš „London-road“ gaujos ir pasiūlė išsiaiškinti santykius. Išeinant iš miuzikholo Mančesterio vyrukų vadeiva Thomas Callaganas smogė Johnui į galvą kažkokiu metaliniu daiktu, o po to visa kompanija ilgai ir žiauriai jį mušė. J. Hillyaras vos išgyveno, o vėliau dar ne kartą buvo patekęs į ligoninę su įvairaus sunkumo traumomis.
Ir vis dėlto, J. Hillyaras buvo laimingas. Jis ne tik pelnė bendraamžių pagarbą, bet ir išgarsėjo savo mažoje tėvynėje. Mančesterio laikraščiai rašė apie neramų vaikiną dažniau negu apie kokį nors įžymų sportininką ar kitą vietos įžymybę. Kiekvieną kartą, atsidūręs teisiamųjų suole, jis jautėsi esąs didvyris, juk teismo salėje buvo jo draugai. Be to, jis tapo svo grupuotės lyderiu ir nešiojo megztinį su užrašu „Skatlerių karalius“.
Nuo 1889 iki 1894 metų J. Hillyaras buvo teisiamas 11 kartų. Iš pradžių jis sėsdavo į kalėjimą dviems-šešiems mėnesiams, bet vėliau jo nusikaltimai vis sunkėjo, tad skiriamas bausmės laikas ilgėjo. 1893 metais jis bakstelėjo peiliu skatleriui vardu Peteris McLaughlinas. Savo poelgį teisme jis paaiškino taip: „McLaughlinas mano, kad jis pats kiečiausias Salfordo skatleris, aš norėjau parodyti, kad yra kažkas, kas gali jam nušluostyti nosį“. Žaizda buvo nedidelė, ir J. Hillyaras atsėdėjo tik pusę metų. Tiesa, vėliau sužeistojo draugai jo patykojo ir keletą kartų dūrė peiliu, bet jis liko gyvas. 1894 metais J. Hillyaras keletą kartų peiliu smogė kitam skatleriui, su kuriuo nepasidalijo merginos, ir buvo nuteistas kalėti penkerius metus už pasikėsinimą nužudyti. Išėjęs į laisvę jis jau buvo per senas užsiiminėti skatlingu, tačiau Salfordo vaikėzams liko neabejotinu autoritetu.
Laikas, kai J. Hillyaras sėdėjo kalėjime, sutapo su skatlerių judėjimo susilpnėjimu. Pirma, D. Britanijos ekonomika tuo metu jau buvo atsigavusi po ilgalaikės recesijos, antra, visuomenė rado būdų, kaip kovoti su skatlingu. Viduriniosios klasės aktyvistai pradėjo Mančesteryje organizuoti taip vadinamus darbo jaunimo klubus, kur jaunuoliai galėjo leisti laisvalaikį, užsiiminėdami sportu. Jaunimas taip susidomėjo boksu ir futbolu, kad masinės muštynės pamažu tapo nebemadingos, ir XIX amžiaus gale jos, iš esmės, buvo pamirštos.
Jaunimo grupuočių būta ir Londone, tačiau sostinėje jos veikė kiek kitaip. Šių grupuočių daugiausiai buvo skurdžiuose East-Endo kvartaluose, kur nuo seno klestejo nusikalstamumas. Londono gatvių berniūkščiai neretai augo įtakojami tikrų nusikaltėlių, tad ir patys tokiais veikiai tapdavo. Štai, 1894 metais Lambeto rajone liūdnai pagarsėjo gatvės gauja „O'Huligano vaikinai“. Grupuotė išgarsėjo žiauriais praeivių užpuldinėjimais ir beprasmio vandalizmo aktais. Jų vadeiva, sprendžiant pagal pavardę, buvo airis, bet ar jų daugumą sudarė airiai, sunku pasakyti. Užtai gerai žinoma, kad O'Huligano vardas labai greitai tapo bendriniu. 1898 metų rugpjūčio 22 dieną Londono laikraštis „Daily Graphic“ rašė, kad „smurto banga, žinoma kaip „chuliganizmas“, užliejo pietinį Londoną“. Nuo to laiko chuliganus imta vadinti chuliganais.
Kai kurios Londono jaunimo grupuotės sąmoningai bandė tapti nusikaltėlių gaujomis, bet ne visoms tai pavykdavo. Štai, East-Endo grupuotė, žinoma kaip „Hardingo būrys“, arba „Vendeta“, mėgino užsidirbti plėšikaudama ir siūlydama „stogą“ legaliam ir ne visai legaliam verslui. Plėšikauti sekėsi visai neblogai: vyrukai paprastai stovėdavo kokiame nors skersgatvyje ir atiminėdavo iš praeivių laikrodžius ar pinigus. Bet su „stogu“ iškilo problemų: suaugę nusikaltėliai negalėjo pakęsti konkurencijos. Iš pradžių Hardingas ir jo būrys mėgino uždėti duoklę žydų sukčių kortininkų gaujai. Kurį laiką jiems mokėjo po 3-4 svarus sterlingų, bet vėliau tie sukčiai pasamdė suaugusių banditų, kurie chuliganams paskyrė pasimatymą bare „Vilkė“ ir žiauriai juos sumušė. 1909 metais „Vendeta“ pamėgino uždėti duoklę kava prekiavusiai parduotuvei, kuri jau mokėjo gaujai „Titanikas“. „Titanikai“ buvo suaugę ir labai profesionalūs vagys. Taip jie buvo vadinami todėl, kad visuomet rengdavosi naujytelaičiais drabužiais ir atrodydavo taip pat puikiai, kaip neseniai pastatytas, bet jau plačiai išreklamuotas laineris. „Vendeta“ veikė atvirai kaip kiemo berniūkščiai ir iššaukė „titanikus“ į sąžiningą kovą, o šie paprasčiausiai juos įskundė policijai. Hardingo būrį, atvykusį į numatyto mūšio vietą, supakavo konstebliai. Netrukus po šios nesėkmės Arthuras Hardingas ilgam sėdo, o jo būrys iširo.
„Puikios buvo dienelės!“
Kitame Atlanto krante vyko analogiški procesai. Jaunimo grupuotės susiformuodavo ten, kur susikaupdavo savo vietos neradusio ir didelių gyvenimo perspektyvų nematančio jaunimo masės. Ten, kur jaunuoliams stengdavosi padėti, jie tapdavo pilnaverčiais visuomenės nariais, o ten, kur jie būdavo paliekami likimo valiai, jiems atsiverdavo kelias į nusikaltėlių pasaulį.
Amerikos jaunimas ėmė burtis į gaujas XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai į JAV plūstelėjo emigrantų iš Airijos, bėgusių nuo bado, banga. Tuo laikotarpiu Niujorko gatvėse vyko mūšiai tarp anglosaksų protestantų grupuotės, pasivadinusios „Vaikinai iš Boverio“, ir airių grupuočių „Tarakonų sargyba“ ir „Padvėsę triušiai“. Tos kovos peripetijos gerai žinomos iš Martino Skorsezės filmo „Niujorko gaujos“. Beje, M. Skorsezė, ko gero, nepelnytai heroizavo „Padvėsusius triušius“, parodydamas juos kaip tikruosius skriaudžiamų migrantų gynėjus. Iš tikrųjų visos paminėtos gaujos labai greitai įsipaišė į politinę Niujorko sistemą ir pradėjo dirbti vietiniams politikams, padėdamos jiems įbauginti rinkėjus ir šalinti nepageidaujamus asmenis. Istorinės Niujorko gaujos labai greitai iš kiemo chuliganų virto subrendusiais nusikaltėliais. Bet taip atsitiko ne visur.
XIX amžiaus Čikagai buvo būdinga labai marga etninė sudėtis. Antrojoje šimtmečio pusėje politinę valdžią užgrobė airių diaspora, kuri šliejosi prie Demokratų partijos. Kada demokratams reikėdavo tvirtų kumščių, jie kviesdavosi į pagalbą jaunus airius, susibūrusius į gatvių grupuotes. Norėdama išsaugoti teisėtumo regimybę, valdžia padėdavo airių chuliganams legalizuotis. Mieste atsirado socialinių atletikos klubų, kurių nariai užsiiminėjo sportu, dalyvaudavo šv. Patriko dieną organizuojamuose paraduose, o taip pat laikas nuo laiko vanojo tuos, kuriuos nurodydavo miesto grietinėlė. Legalizavę gatvių mušeikas Čikagos politikai išsprendė daug miestą kamavusių problemų, bet socialinė taika tvyrodavo iki pirmųjų ekonominių sunkumų.
Kada 1919 metais į Čikagą ėmė grįžti kareiviai iš Pirmojo pasaulinio karo frontų, pasirodė, kad jų darbo vietas jau užėmę juodaodžiai. Mieste jau buvo spėjusi atsirasti „juodoji juosta“ - skurdo rajonas, kuriame buvo apsigyvenę afroamerikiečiai, atvykę į šiaurę ieškoti darbo. Rasiniai santykiai labai paaštrėjo, ir socialiniai atletikos klubai patraukė siaubti juodųjų getų. Atsakydamas į smurtą juodaodžių jaunimas taip pat ėmė burtis į grupuotes. Labai greitai mieste įsiplieskė tikras karas tarp baltųjų ir juodųjų gatvės gaujų.
Rasinių santykių komisija, tyrusi 1919 metų įvykius, rašė: „Anksčiau baltųjų ir juodųjų jaunimo grupuotės nebuvo pasiekusios tokio smurto lygio. Daugelį metų jos konfliktuodavo dėl teisės naudotis beisbolo aikštelėmis, baseinais, parkais, vaikščioti tam tikromis gatvėmis ir t.t. ... Didžiausią aktyvumą pastaruosiuose įvykiuose parodė baltųjų gaujos, žinomos „atletikos klubų“ vardu.
Po 1919 metų rasinių neramumų Čikaga tapo tikru jaunimo grupuočių rezervatu. Kiekviena gatvė turėjo savo chuliganų gaują, dengusią vietinius prekeivius. Esant reikalui, gauja gindavo jos teritorijoje gyvenusią etninė grupę nuo kaimyninių gaujų užpuolimų. 1927 metais jaunimo grupuočių fenomeną tyrė žymus amerikiečių sociologas Frederikas Trešeris (Frederic Thrasher) , kuris suskaičiavo 1313 mieste veikusių gaujų, iš kurių 243 buvo laikomos „atletikos klubais“, 192 susidėjo iš suaugusių, o likusios buvo paprasčiausios paauglių kiemo kompanijos. F. Trešeris pirmasis aprašė chuliganų užsiėmimus. Jis rašė, kad paauglių gaujos susikuria spontaniškai, bet pamažu grupės narių ryšiai tvirtėja, nes niekas daugiau taip nesuvienija jaunuolių, kaip muštynės su bendraamžiais iš gretimos gatvės. Priklausyti gatvės gaujai reiškė, anot F. Trešerio, „drauge dykinėti, vienu būriu eiti iš vienos vietos į kitą, dalyvauti konfliktuose ir kartu planuoti veiksmus“. Rezultatas būna tas, kad atsiranda draugo peties pojūtis, susiklosto savos tradicijos, iškeliami neformalūs lyderiai, ir t.t. Tokiu būdu, kiemo berniūkščių grupė tampa tampa lyg kokiu smogiamuoju būriu, kurio energiją norint galima nukreipti bet kokia kryptimi.
F. Trešeris rašė, kad grupuotės formavimasis vyksta per konfliktą, ir praktika patvirtino, kad jis buvo teisus. Kiemo kompanijos greitai virsdavo chuliganų būriais ten, kur paaštrėdavo rasinis klausimas. Vienas senas niujorko mokytojas prisiminė, kaip viskas vyko XX amžiaus 5-ajame dešimtmetyje: „Kada aš buvau jaunas, gatvės muštynės tarp žydų ir airių berniukų, gyvenusių abiejose Centrinės geležinkelio stoties, arba „Park Avenue“, pusėse, buvo įprastas dalykas. Pamenu, kaip aš pats dalyvaudavau tose peštynėse. Būdavo, kad airių berniukai įsiverždavo į mūsų teritoriją, apversdavo automobilius, daužydavo vitrinas ir mušė kiekvieną jiems pasitaikiusį žydą. Kitą dieną mūsiškiai susirinkdavo ir eidavo keršyti į airių teritoriją... Puikios buvo dienelės!
Paauglių gaujos sėja mirtį (I)
Laukite tęsinio
