Ciniški, agresyvūs, su pasimėgavimu besityčiojantys iš silpnesnių už save – tokį jaunųjų nusikaltėlių portretą piešia daugelis teisėsaugininkų. Jie yra įsitikinę, kad nepilnamečių elgesio sutrikimų priežasčių reikia ieškoti šeimoje.
Vogtų daiktų supirktuvės
Neseniai Ukmergės rajono policija gavo pranešimą, kad apiplėšti trys jaunuoliai. Atvykę į įvykio vietą, pareigūnai išsiaiškino, jog išlaužę duris pas nukentėjusiuosius įsiveržė trys paaugliai. Prisistatė esą policininkai, ieškantys narkotikų, ir ėmė versti namus aukštyn kojomis. Paklausti apie tokius veiksmus leidžiantį orderį, atėjūnai jaunuolius sumušė, tada pagriebė 3 mobiliuosius telefonus bei 13 pakelių cigarečių ir paspruko.
Policija greitai plėšikus išaiškino ir sulaikė. Pasirodo, kad tai šešiolikmečiai to paties miesto gyventojai – visi girti.
Klaipėdoje du 14 ir 15 metų apgirtę paaugliai žiauriai suspardė benamį Artūrą J. (44 m.) – kaip įtariama, šitaip jiedu norėjo tiesiog savotiškai pasismaginti. Abu vaikėzai policijai jau buvo žinomi kaip svaigalų bei narkotikų vartotojai.
Tokie ir panašūs pranešimai policijos komisariatus pasiekia gana dažnai, nors šiaip jau pareigūnai tvirtina, kad bendras nepilnamečių padaromų nusikaltimų skaičius mažėja. 2011 metais buvo nuteisti 1098 nepilnamečiai, įvykdytas 2951 nusikaltimas. Didžioji dalis – vagystės (1347) ir viešosios tvarkos pažeidimai (326).
Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Rasa Morėnienė įsitikinusi, jog viena priežasčių, dėl ko paaugliai nusikalsta, yra tėvų abejingumas savo vaikui. „Tokie paaugliai dažnai ima bėgti iš pamokų, girtauti ir vartoti narkotikus, – sako R. Morėnienė. – O tam reikia pinigų. Todėl ima vagiliauti ir plėšikauti. Štai ir dabar mieste padažnėjo nusikaltimų, kai vieni paaugliai grasindami peiliais užpuola ir savo bendraamžius, ir vyresnius žmones, atima mobiliuosius telefonus. Ir apskritai atima tai, ką lengviausia parduoti.“
Prokurorė piktinasi, kad dažnai nepilnamečių nusikaltimų bendrininkais tampa ir lombardų darbuotojai, mat nesigilina, kaip vienas ar kitas vertingas daiktas atsidūrė vaiko rankose – ir dar vidurnaktį. „Lombardai veikia kaip vogtų daiktų supirktuvės, nes kam gi tada dirbti per naktį? – stebisi prokurorė. – Šios įstaigos neturi jokių saugiklių ir visai nesiaiškina, iš kur ir kodėl daiktas į jas patenka.“
Gudrūs ir paaugliai: pavogtų telefonų SIM korteles pakeičia naujomis ir neša į lombardą. Dažniausiai to paprašo padaryti vyresnių už save. Gautus pinigus paprastai išleidžia svaigalams ir narkotikams.
Kaip žirniai į sieną
Taigi vartus į šunkelius savo vaikams atveria patys tėvai. Vieni – nuolat patys apsipylę akis alkoholiu ir nesirūpinantys, ką veikia jų atžalos (neretai pasitaiko, kad su vaikais kartu dar ir girtauja). Kiti – nuolat paskendę darbuose, nes tik taip gali sudurti galą su galu. Dėmesį vaikui jie pradeda matuoti pinigais. Tačiau bedurdami ekonominius galus tėvai dažniausiai pražiopso, kada jų vaikas prieina liepto galą.
Policininkai tvirtina, kad pasitaiko savaitgalių, kai į komisariatus ir ligonines (dažniausiai dėl apsinuodijimo alkoholiu) pristatoma iki dešimties girtų, apsivogusių, muštynes sukėlusių ar žmones apiplėšusių paauglių.
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos poskyrio viršininkas Giedrius Apūkas sako, kad vieniems mažiesiems nusikaltėliams užtenka kartą pakliūti į teisėsaugos rankas – ir atsitokėja. „Atsitokėja ir kai kurių tėvai. Jei iki tol neskyrė pakankamai dėmesio savo vaikui, suvokia, kokia bėda ištiko. Juk viskas prasideda nuo šeimos, – teigia G. Apūkas. – Kaip elgiasi tėvai, taip ir vaikai. Jei tėvai patys girtauja, žodžiai „Tu, vaikeli, negerk, nevok“ nieko nepadės. Liūdna, bet kaimuose turime tokių šeimų, kuriose auga jau trečia nuo alkoholio priklausanti karta. Ir jokie įstatymai, jokios baudos jų negąsdina.“
Anot Prevencijos poskyrio viršininko, pasiteisino prieš keletą metų sukurtos vaiko gerovės komisijos (jos veikia ir prie savivaldybių, ir mokyklose), taip pat Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas. Vis dėlto pasitaiko vaikų, kuriems visos skiriamos priemonės – tarsi žirniai į sieną. „Pakliuvusiems į mūsų akiratį neklaužadoms, priklausomai nuo jų įvykdyto nusižengimo, skiriami tam tikri įpareigojimai: lankytis pas psichologą ar vaikų dienos centre, dalyvauti tam tikrose ugdymo, prevencijos ir kitose programose, – vardija viršininkas. – Tačiau dažnai, kai paauglys nesulaukia palaikymo namuose, mūsų geri norai nueina perniek. Augęs šeimoje, kur girtaujama ir amoraliai elgiamasi, jis dažnai elgiasi taip pat. Štai ir šiomis dienomis teismas priėmė sprendimą išvežti į socializacijos centrą vieną 16 metų vaikų globos namų auklėtinę. Kad ir kiek stengėsi, pedagogai, socialiniai darbuotojai, mergaičiukė nieko nepaisė, tad neturėjome kitos išeities.“
Laisva vagiliautoja
Marija į vaikų globos namus pateko būdama vos septynmetė. Tėvai nuolat girtavo, mušdavosi ir visiškai nesirūpino nei ja, nei porą metų jaunesniu broliu. Duonos kąsnį atkišdavo kaimynai ar netoliese gyvenanti močiutė. Galų gale socialiniai darbuotojai sesę ir brolį apgyvendino vaikų namuose.
Iš pradžių Marija neblogai mokėsi ir elgėsi, tačiau bręsdama, kaip dažnas tokio amžiaus vaikas, ėmė vis dažniau priešgyniauti. Kuo toliau, tuo nesukalbamesnė darėsi.
Kaip tik tuo metu dar ir panašių draugų atsirado: tuose pačiuose vaikų globos namuose buvo apgyvendinti broliai Jonas bei Mantas. Vaikinai jau buvo vėtyti ir mėtyti – už vagiliavimus, girtavimą ir įžūlų elgesį porą metų pabuvę socializacijos centre.
Apgyvendinti vaikų globos namuose broliai nė neketino keisti savo gyvenimo būdo – ėmė nuolat bėgti iš pamokų, girtauti ir kvaišintis narkotikais. Prie jųdviejų prisidėjo ir Marija. Kadangi šiems blogiems pomėgiams reikėdavo pinigų, vaikai ėmė vagiliauti.
Pedagogai ir socialiniai darbuotojai bandė su Marija gražiuoju kalbėti, skyrė psichologo pagalbą, kitus įpareigojimus, vildamiesi, kad mergaitė ateis į protą. Tačiau Marijai tai buvo tarsi vanduo nuo žąsies. Ji demonstratyviai ignoruodavo tai, ką kalbėdavo suaugusieji – trenkdavo durimis ir išeidavo.
O už durų visada laukdavo Mantas su Jonu. Su jais Marija jautėsi laisva ir nepriklausoma. Tiesa, ta laisvė jiems siejosi su svaigalais ir kvaišalais, su patyčiomis iš silpnesnių bendramokslių. Kadangi narkotikams, cigaretėms, svaigalams reikėjo pinigų, vaikai ėmė vagiliauti. Ir kuo toliau, tuo įžūliau – net nesisaugodami, kad kas nors nutvers. Dažnai Jonas užkalbindavo pardavėją ir taip sumažindavo jos budrumą, o tuo metu Marija grūsdavosi į kišenes cigaretes, butelius svaigalų, kitus daiktus. Mantas tuo metu sergėdavo, ar niekas nemato, arba kartu su Marija gvelbdavo viską, kas pasitaikydavo po ranka. Tai, ką pavogdavo, dažnai parduodavo ir pirkdavosi narkotikų.
Pernelyg žino teises
Į vaikų namų globos namus vis trys grįždavo apduję, triukšmaudavo, trankydavosi. Vaiko gerovės komisija šiaip taip prikalbino vieną brolių – Joną gydytis priklausomybės ligų centre (išvežti gydytis, kad ir akivaizdžiai sutrikusios psichikos žmogų, be jo sutikimo draudžia įstatymai), tačiau jis ten ištvėrė vos savaitę.
Grįžęs Jonas kartu su Marija bei Mantu nusiaubė vaikų globos namus: išlaužė duris, sudaužė televizorių, užpuolė budinčias darbuotojas. Iškviesti policininkai, kaip ir kitus kartus, ne ką tegalėjo padėti – dėl jauno amžiaus vaikų bausti negalima, nebent surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolą... globos namų direktoriui.
„Po obelimi kriaušių nebūna, – liūdnai konstatuoja Telšių vaikų globos namų direktorius Žydrūnas Seilius. – Tie vaikai nieko gero gyvenime neregėję – tik nuolatos girtus ir besikivirčijančius tėvus, skurdą, o svarbiausia – dvasinį skurdą.“
Pasak daugelio pareigūnų, dirbančių su nepilnamečiais, dauguma paauglių puikiai žino savo teises ir jomis manipuliuoja. Žino, kad kiekvienai mokymo įstaigai yra svarbus mokinio krepšelis ir dėl to pedagogai ilgai kentės jų piktadarystes. Žino, vaikui, neturinčiam 14 metų, galima tik pagrūmoti pirštu – negresia jokia atsakomybė.
Užmušė miegantį
Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Marius Fokas yra atidavęs į teismą dviejų nepilnamečių Šiaulių rajono gyventojų bylą, kurioje du paaugliai kaltinami nužudę vieno iš jųdviejų tėvą.
„Akistata“ jau rašė, kaip praėjusių metų balandžio mėnesį Šiaulių rajoną sukrėtė tėvažudystė – Pakštelių kaime septyniolikmetis Antanas V., padedamas 2 metais jaunesnio sėbro, mirtinai pritalžė savo tėvą, taip pat Antaną.
Velykų išvakarėse paaugliai pjovė malkas pas septyniolikmečio tėvą Antaną. Tuo metu pas tėvą atvažiavo du draugai ir jis susėdo su jais išgerti. Baigę pjauti malkas, prie suaugusiųjų prisidėjo ir abu nepilnamečiai. Kai Antanas vyresnysis nuėjo miegoti, gėrynės persikėlė į penkiolikmečio tėvų namus.
Suaugusiesiems užmigus, girti paaugliai užsimanė pasivažinėti Antano tėvo traktoriumi. Einant penkiolikmečiui šovė mintis traktorių parduoti, o gautus pinigus pasidalyti. Kad nebūtų kliūčių, sugalvojo tėvą... užmušti! Jaunesnysis Antanas apsiginklavo plaktuku, o penkiolikmetis jo sėbras – kirviu. Tada abu užpuolė miegantį vyriškį ir, vis taikydami į galvą, mirtinai jį uždaužė.
Atlikę kruviną darbą vaikigaliai pasiėmė motorinį pjūklą, plastikinį kanistrą su benzinu, mobilųjį telefoną. Vėliau policija nustatė, kad kitos dienos vakare motorinį pjūklą nepilnamečiai pardavė vienam pažįstamajam už 200 litų.
Trūksta užsiėmimų
Prokuroras M. Fokas, kontroliavęs šios bylos tyrimą, šiurpsta nuo tokio paauglių žiaurumo. „Tenka konstatuoti, kad vaikai labai žiaurūs, – sako prokuroras. – Dėl to kalti esame mes, suaugusieji. Žuvis genda nuo galvos, o šiuo atveju vaikai genda nuo tėvų, jų abejingumo. Įstatymų, komisijų, kaip tam paaugliui padėti, yra sukurta daug, tačiau kartais trūksta bendros strategijos, nuoširdumo dirbant tą darbą.“
M. Fokas piktinasi, kad kuriant įstatymus dažnai prasilenkiama su tikrove. Kaip pavyzdį prokuroras pateikia Baudžiamąjį kodeksą, kurį nusikopijavome nuo vokiečių, visai neįvertindami, kad lietuvių mentalitetas skiriasi. „Mūsų įstatymai daugiau saugo nusikaltėlį, o ne auką. O ir pati švietimo sistema sudėliota taip, kad būtų vietos vaikui nusikalsti, – išsako savo nuomonę M. Fokas. – Mokykloje nebeliko būrelių ir kitų įvairiausių užsiėmimų (tiksliau, jie yra, bet visi – mokami), kur vaikai galėdavo ne tik ką nors naujo sužinoti, bet ir mokytis bendravimo kultūros, jiems nelikdavo laiko slampinėti gatvėmis ir galvoti, ką čia iškrėtus.“
Naujos pataisos
Didelį patyrimą iš nepilnamečių justicijos srities sukaupęs Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras Ignas Raila sako, kad prieš keletą metų įsigaliojęs Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas, numatantis tam tikrus apribojimus elgesio problemų turinčiam vaikui, nuolat tobulinamas, įrašomos jau praktikoje patikrintos prokurorų ir kitų specialistų pataisos. „Vaiko gerovės komisijos padeda tėvams, turintiems atžalų, kurios krečia aibes ir nenori klausyti gimdytojų.
Tikiu, kad ne vienas, perskaitęs pavadinimą, nusišypsos ir pagalvos, ką gali duoti vaikams (ir dar neklaužadoms!) kažkokia gerovės komisija, – sako I. Raila. – Tačiau daugelis tėvų, turinčių nepaklusnių vaikų, jau žino, kad tokiems paaugliams gali būti paskirtos tam tikros auklėjamojo poveikio priemonės: būti namie nustatytu laiku, lankytis pas psichologą, nebendrauti su žmonėmis, darančiais neigiamą įtaką ir pan. Tačiau jeigu paauglys nesilaiko tų jam paskirtų įpareigojimų, jokios sankcijos nenumatytos tėvams. Būtų gerai, kad vaiko gerovės komisijoms būtų suteikta teisė bausti tėvus, kurie nerodo jokio noro padėti savo vaikams.“
Beje, pagal minėtąjį įstatymą vaiko gerovės komisija gali rekomenduoti neklaužadą išsiųsti į socializacijos centrą net nelaukdama, kol tas vaikas padarys rimtą nusikaltimą – jei tik esama duomenų, kad paauglys nelanko mokyklos, kad jo elgesys kelia pavojų ar daro žalą jam pačiam ir aplinkiniams ir kt.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
AKISTATA
