Dažniausiai manoma, kad seksas – tai viena nepatogiausių temų, kuriomis tenka kalbėtis su paaugliu. Vis tik dažnai tai būna tik išankstinė nuomonė, nes paaugliams kalbėtis apie seksą reikia. Jie gyvena seksualinį gyvenimą arba turi seksualinių fantazijų. Galvojimas apie intymų gyvenimą ir eksperimentavimas yra labai svarbūs paauglystėje, nes šis tarpsnis – tai savęs kaip suaugusiojo suvokimas, savo tapatybės, taip pat ir seksualinės, ieškojimas. Kada paaugliai yra pasiruošę tapti seksualiai aktyvūs ir kaip tėvams priimti savo vaikų seksualinį aktyvumą? Tai turbūt bene aktualiausias klausimas tėvams, kurie šiuo metu augina paauglius.
Kultūra ir paauglių seksualumas
Mūsų visuomenėje seksualumo kontroliavimo, valdymo ir ugdymo klausimai yra problemiški. Kad ir kaip būtų liūdna, dauguma tėvų vengia su savo vaikais kalbėtis apie seksualumą atvirai, išklausant, o ne tik primetant savo gyvenimo taisykles. Dažnai tėvai tik nurodo, kada ir kaip vaikai turi sužinoti apie seksualumą, apie lytinus santykius ir intymumą, arba tiesiog numoja ranka sakydami „gyvenimas pats išmokys“ ar „ateis laikas ir pats sužinos“ (ypač tai būdinga tėčiams).
Dalis mūsų visuomenės turi itin griežtą nuomonę, kalbant apie masturbaciją, homoseksualumą ir net paauglių seksą apskritai: dažna nuostata yra ta, jog tai nusikaltimas, nuodėmė ar liga. Negalima ignoruoti ir visuomenėje paplitusio „mačo“ kulto, kuris skelbia, jog lytinį gyvenimą reikia pradėti kuo anksčiau, jog ankstyvas „tapimas vyru“ yra siektinas dalykas. Iš kitos pusės, suaugusieji dažnai bando atgrasinti paauglius nuo lytinių santykių jiems pamokslaudami apie dorybingumą, nekaltumą ir primindami, kad įsigyti kontraceptikų patiems būtų sudėtinga (vaistinėse kontraceptinės tabletės neparduodamos be gydytojo recepto, o gydytojas be tėvų sutikimo vienų vaikų neturi teisės konsultuoti), užuot aptarę su paaugliais visus jiems rūpimus su seksualumu susijusius klausimus. Paaugliai, susidurdami su tiek daug prieštaringų ir konfliktiškų visuomenėje vyraujančių nuomonių, patiria daug sunkumų bandydami išsiaiškinti savo seksualinį tapatumą ir pasirinkti kelią. Jie stovi kryžkelėje ir svarsto, kada ir koks tinkamiausias būdas pradėti seksualinį gyvenimą, nes „klasėje visos mergaitės apsiskelbė turinčios artimų santykių su berniukais“, ar „kada susirasti draugę ir nebūti baltai varnai klasėje, kai aplink tave tiek daug vienmečių, kurie jau tapę vyrais“. Kartais tenka išgirsti paauglius kalbant apie tai, kaip jie „nusisamdys prostitutę, ir ji juos išmokys, kaip neapsikvailinti per pirmąją naktį su mergina“ arba kaip „dėdė ar patėvis suras moterį už pinigus ir ji pagaliau padarys juos vyrais“.
Taigi, paaugliams kyla daugybė su seksualiniu gyvenimu susijusių klausimų, jie patiria daug nerimo ir turi fantazijų, apie kurias tėvai dažniausiai net nenutuokia. Paauglių požiūris
Į psichologą dėl problemų, susijusių su seksualiniu gyvenimu, paaugliai kreipiasi gana retai. Apskritai, norint prakalbin ti paauglį, reikia įgyti jo pasitikėjimą, įtikinti, kad tu nuoširdžiai ir atvirai atsakysi į jam rūpimus klausimus. Seksualumo tema paaugliai su psichologu paprastai šneka tik tada, kai jau kenčia nuo nesėkmingos patirties, po išprievartavimo, taip pat kai psichologo konsultacijos paskiriamos gydantis nuo depresijos. Tuomet tenka išgirsti daug nusivylimo ir nuoskaudų: „nežinau, ką sakyti, jaučiuosi klaikiai; maniau, kad bus kažkas ypatingo, o dabar nenoriu į jį net pažiūrėti“ (15 metų), „nekenčiu savęs, kad sutikau mylėtis, man dar tik 14 metų“, „sutinku mylėtis tik tam, kad jis būtų su manim, man tai nė kiek nepatinka“ (taip kalbėjo mergina, kuri atsiduodama vyresniam draugui protestuodavo prieš mamos kontrolę, nes mama buvo pasakiusi „sueis 16 – daryk ką nori“), „aš negalėjau priešintis, buvau visiškai girta, net nepastebėjau, kaip jis mane nugirdė, sakė, kad tai lengvas gėrimas, o po to su manim darė, ką norėjo; beveik nieko neprisimenu, bet dabar – viskas taip bjauru, nekenčiu jo, nekenčiu savęs“ (negalinti sustabdyti ašarų penkiolikametė).
Kitais atvejais ši tema paliečiama ne anksčiau nei po 10–15 susitikimų. Kalbantis su paaugliais apie jų seksualines fantazijas, baimes, apskritai, ką jiems reiškia seksualiniai santykiai, išryškėja keletas motyvų, kurie paskatina juos ankstyviems intymiems santykiams. Kai kurie paaugliai pabrėžia, kad intymūs santykiai leidžia pasijusti labiau mylimiems arba panašesniems į suaugusiuosius, kiti intymius santykius sieja tiesiog su fiziniu malonumu, dar kiti pasakoja, kad intymius santykius paskatino pradėti bendraamžių nuomonės arba partnerio spaudimas. Siekis pabėgti nuo nuobodulio ir siekis pasitelkiant seksą gauti pinigų – tai irgi paauglių įvardinami motyvai, skatinantys pradėti ankstyvą lytinį gyvenimą. Kai kurie paaugliai taip pat tvirtina, kad lytiniai santykiai skatina augti ir tobulėti, ir intymų gyvenimą su savo partneriu suvokia kaip tikros meilės įrodymą. Paauglių pasisakymai byloja apie motyvų įvairovę ir priklausomybę nuo įvairių aplinkybių, kurios paskatina ankstyvus lytinius santykius. Paaugliai – dar ne suaugę
Tėvai, žinantys ar numanantys apie savo paauglių vaikų seksualinius santykius, turėtų suvokti, kad yra atsakingi už jų emocinį saugumą, kad šiuo periodu jiems tikrai nėra emociškai lengva. Paauglių seksualiniai santykiai skiriasi nuo suaugusiųjų.
Anot raidos psichologijos klasiko E. Eriksono, paauglystė – tai toks amžiaus tarpsnis, kai išryškėja egocentriškumas. Paauglys nepajėgia išspręsti su intymiais santykiais susijusių problemų, nes tuo metu yra problema pats sau (dėl pastovios nuotaikų ir norų kaitos, tikslų nepastovumo sunku prisiimti atsakomybę už savo veiksmus). Tad kas dažniausiai nutinka tarp dviejų paauglių? Vienas pyksta, jaučiasi auka „egoisto“ rankose, tačiau yra ir vaikiškai prisirišęs prie kito. Jie įsivelia į „meilės ir neapykantos“ santykius. Tokie santykiai, pagal ikivedybinių draugysčių statistiką, paprastai nutrūksta, nes neapykanta nugali. Iki tol jie būna panašūs į lyčių mūšį. Šis „mūšis“ gali būti labai skausmingas, nes pažeidžiamas jo arba jos įvaizdis (net ir suaugusiajam būna sunku tai atlaikyti). Paaugliui, ieškančiam savo tapatumo, lytinės tapatybės įžeidimas, t. y. kai suabejojama, ar jis yra „vykęs“ kaip vyras ar moteris, yra itin traumuojantis. Jei du jauni žmonės įsitraukia į „lyčių mūšį“, vienas iš jų bus „nugalėtojas“, o kitam bus priklijuota „pralaimėjusiojo“ etiketė.
Ši „pralaimėjusiojo“ padėtis (to, kuris įsitraukė į intymius santykius, bet buvo paliktas dažniausiai dėl trečio asmens) yra tragiškai skausminga. Ypač merginos, kaip teigia psichoterapeutė M. Pipher, iširus intymiems santykiams, dažnai išgyvena depresiją, lydimą minčių apie savižudybę, valgymo sutrikimų, piktnaudžiavimo alkoholiu ar pavojaus įnikti į narkotikus. Nutrūkę santykiai lemia savo paties įvaizdžio praradimą, o savigarba būna pažeista. Paaugliai ryžtasi per anksti pradėti lytinius santykius arba per anksti tuoktis dažnai būtent dėl padidėjusio seksualumo ir su tuo susijusio psichologinio nesaugumo. Šią būseną paaugliams nėra lengva ištverti, nes jei jie seksualinės energijos nepanaudoja veiklai (kūrybai, sportui, savo hobiui puoselėti ir pan.), ji reiškiasi vis stipriau. Tada seksas suvokiamas kaip jausmų numalšinimo galimybė (juk ne paslaptis, kad seksas padeda sumažinti tiek fizinę, tiek psichinę vidinę įtampą). Tačiau jei išsilaisvinimo nuo sukilusių stiprių emocijų siekiama būtent tokiu būdu, rezultatas paprastai būna atvirkščias.
Įsitraukusiam į intymius santykius emociškai nestabiliam (tai lemia aktyviai besiformuojanti lytinių hormonų sistema) paaugliui dar didesnę sumaištį sukelia baimė būti nebereikalingam, paliktam, nuvertintam kaip ne tokiam tinkamam kaip kiti partneriai. Taip susidaro sąlygos vidinės prievartos galimybei, kai santykiai tęsiami iš baimės. Tada sunku tinkamai įvertinti savo partnerį, nes visos tos baimės vėl sukuria emocinio nesaugumo būseną, kuri verčia paauglius atsisakyti pasirinkimo laisvės. Nes iš tikrųjų pasirinkti kitą kaip tinkamą partnerį asmuo gali tik nepatirdamas baimės dėl galimo išsiskyrimo grėsmės. Tai lengviau padaryti brandžiam, jau pasiekusiam suaugusiojo amžių, žmogui, kuris sugeba valdyti seksualinį potraukį ir aistrą.
Paaugliškas seksualumas, eksperimentai, ieškojimas – neišvengiama raidos pakopa, išgyvenama labai asmeniškai ir individualiai. Tėvai pastebi stipriai pasikeitusius, vis uždaresnius savo paauglius, kuriems „rūpi tik jų draugai“. Apie seksualinius išgyvenimus ir patirtį su tėvais nešnekama dėl paslapties išsaugojimo ir būtinybės kaupti savo patirtį kaip lobį (tai, kas ir sukuria individualumą). Tai kelia daug sumaišties ir tėvams, kurių gebėjimai vadovauti vaiko gyvenimui, kontroliuoti įvykius ir jų pasekmes nebetenka galios. Bet tai dar nereiškia, kad tėvai jau nebereikalingi. Jų supratimas ir pagarba – būtinas paaugliui kaip oras. Psichologės Ramunė Žumbakienė ir Birutė Kasputytė, "Aš ir psichologija"
