Po 70 metų išspausdintas paauglės dienoraštis, pasakojantis apie II pasaulinio karo metų Leningrado apgulties baisumus.Jis jau lyginamas su garsiaisiais Anos Frank užrašais, praneša naujienų agentūra AFP.
1941 metų gegužę Leningrade gyvenusi paauglė Lena Muchina pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame išliejo viltis ir baimę, susižavėjimą klasės draugu Vladimiru ir nerimą dėl blogų pažymių.
Tačiau praėjus keliems mėnesiams po nacių invazijos, miestas buvo apsiaustas, o L. Muchinos dienoraštis tapo bado, desperacijos ir mirties kronika. Neseniai šis dienoraštis aptiktas valstybės archyvuose ir išleistas Sankt Peterburge.
„Šiandien man sukako 17 metų. Karščiuodama guliu lovoje ir rašau. (Šeimos draugas) Aka šį rytą atnešė man 125 gramus duonos ir 200 gramų saldainių. Jau suvalgiau beveik visą duoną, o saldainių turi užtekti 10 dienų“, – 1941 metų lapkričio 21 dieną rašė ji.
Miesto apgultis prasidėjo rugsėjo 8 dieną, praėjus dviem mėnesiams po nacių invazijos. Greitai pradėtas riboti maistas, viešasis transportas ir šildymas. Apgultis tęsėsi beveik 900 dienų.
Netrukus šeima atsidūrė beviltiškoje padėtyje, maisto daviniai sumažinti tiek, kad teko badauti. Groteskiškame įraše L. Muchina pasakoja, kad jie užmušė augintą katę ir ją išvirė.
„Šiandien valgėme skanią sriubą su mėsa ir makaronais. Katės mėsos užteks dar dukart pavalgyti... Būtų gerai kur nors gauti dar vieną katę. Niekada nemaniau, kad katės mėsa bus tokia skani ir švelni“, – gruodžio 18-ąją rašė ji.
Tuo pat metu L. Muchina ir toliau nerimavo dėl pažymių mokykloje. „Galima sakyti, kad mokykloje – tikras šlamštas. Apleidau geometriją, už algebros kontrolinį darbą gavau blogą pažymį“, – tą pačią dieną rašė ji.
Ji taip pat atskleidė nedrąsius jausmus bendraklasiui Vladimirui, pravardžiuojamam Vovka. „Tiesiog negaliu pamiršti Vovkos. Kiekvieną dieną apie jį galvoju. Ar tikrai jį myliu? Vis dar to nežinau“, – rašė ji lapkričio 27-ąją.
Netrukus po to dvi moterys, su kuriomis L. Muchina gyveno, – jos įmotė ir moteris, vardu Rozalia, kaip manoma, anglų kilmės buvusi guvernantė – mirė prikaustytos prie lovos, nes buvo per silpnos, kad ieškotų maisto.
„Vakar rytą mirė mano mama. Dabar esu viena“, – rašoma 1942 metų vasario 8 dienos vienos eilutės įraše.
Dienoraščio įrašai 1942 metų gegužės 25 dieną staiga nutrūksta. Paskutiniame jų L. Muchina rašo tikinti, kad bus evakuota.
Anot istoriko Sergėjaus Jarovo iš Sankt Peterburgo Europos universiteto, 1962 metais nežinomas asmuo dienoraštį atidavė valstybės archyvams. Istorikas jį atrado ir pasistengė, kad jis būtų išleistas.
Jis knygą lygino su visame pasaulyje žinomu Anos Frank dienoraščiu, parašytu slapstantis nacių okupuotoje Olandijoje. Vėliau ji buvo sugauta ir mirė koncentracijos stovykloje.
„Abu dienoraščiai pasakoja apie tai, kaip jos kentėjo nuo represijų, abu jie apie tai, kaip jos brendo, gyveno, kaip domėjosi savomis mergaičių paslaptimis“, – teigė istorikas.
Leidėjas Aleksejus Gordinas teigė, kad dienoraštis „buvo viena tų knygų, kurių paprasčiausiai negalima neišleisti“. Antradienį knyga, pavadinta „Išsaugokite mano liūdną istoriją“, pristatyta Maskvoje.
Leidėjams taip pat pavyko Maskvoje surasti L. Muchinos giminaičius. Jie sužinojo, kad ji išgyveno apsiaustį, tačiau 1991 metais mirė, sulaukusi 66-erių. Šeimos ji neturėjo ir niekada neužsiminė, kad toks dienoraštis egzistuoja.
„Žinojau, kad ji išgyveno apsiaustį, tačiau ji niekada apie tai nekalbėjo. Aš niekada nieko negirdėjau apie dienoraštį. Dienoraštyje ji kreipiasi į žmones, kurie galbūt ras jį po jos mirties, prašydama atiduoti jį giminaičiams, kurie galėtų paskaityti, kokias kančias ji patyrė. Ir iš tiesų, po 70 metų jis atsirado. Aš su seserimi jį skaitydamos verkėme. Manau, tai nuostabus dalykas“, – AFP teigė jos pusseserė Tatjana Musina.
