„Žiūriu į finalą per teisėjų prizmę, vertinu teisėjų darbą. Rezultatas 2:1, intriga dar niekur nedingo. Gaila, kad laimima didele taškų persvara. Galbūt jau iki pertraukos viena iš komandų atitrūksta ir nėra jau tos intrigos kokios norėtųsi finalinės dvikovose“, - dalijosi bendru įspūdžiu iš šių metų kovų dėl LKL čempiono vardo K. Pilipauskas.
– Po trečiųjų LKL finalo serijos rungtynių iš trenerių lūpų, sirgalių replikų ir žiniasklaidos skambėjo frazės, kad žaidėjai aikštėje „mušami“, o teisėjai to nepastebi ar nenori pastebėti. Kiek sutinkate su tokiais teiginiais?
– Nenoriu ir negaliu polemizuoti su treneriais, nes tai draudžia LKL čempionato nuostatai. Apibūdinsiu bendrai – treneriai šiek tiek sutirština spalvas. Vieną kartą sako, kad leidžia muštis, kitą kartą, kad švilpiamas kiekvienas prisilietimas, neleidžia žaisti. Manau, kad tai emocinis požiūris į nepasisekusį žaidimą. Reikia žiūrėti kiekvieną kartą, kai pretenzijos reiškiamos konkrečiai – klubai siunčia vaizdo klipus, kur jų nuomone teisėjų neteisingai interpretuojami epizodai. Tai daug konstruktyvesnis darbas. Leido muštis, stumdytis, neleido kovoti ar panašiai – abstrakcijos.
Kartais kaltesnis tampa policininkas, kuris nepagavo vagies, o ne vagis, kuris pavogė. Turėtų būti protingas balansas. Finalo dalyvės – aukšto lygio komandos, žaidžiančios kokybišką krepšinį. Joms reikia joms leisti kontaktinį krepšinį. Kai kurie treneriai ir ekspertai mėgsta sakyti, kad Eurolygoje leidžiama kietai kovoti, o čia neleidžiama. Dabar jei leidžiame šiek tiek daugiau, tuoj pasipila priekaištai, kad per daug kontakto. Čia daugiau emociniai dalykai.
– Kaip apskritai vertinate teisėjų darbą finalo serijoje?
– Neneigiu, kad teisėjai daro klaidas. Visame pasaulyje tai įprasta ir nuo to nepabėgsi. Žmoniškas faktorius - klaidos egzistuoja ir niekur nepabėgsi. Svarbu, kad jos nebūtų esminės ir nenulemtų rezultato. Aišku, kad pastebėjau teisėjų klaidų ir finale, tačiau jos nelėmė rungtynių rezultato. Net ir tos techninės pražangos, kurios daug kam užkliuvo, bet kurių negalima buvo neduoti, ypač treneriui Dainiui Adomaičiui. Tuo metu „Žalgiris“ pirmavo virš 20 taškų ir dvikova faktiškai buvo išspręsta, pagal komandų nuotaikas tai jautėsi. Tos sankcijos nepakeitė žaidimo eigos.
– Ar daug sulaukėte apeliacijų ar vaizdo įrašų su ginčytinais teisėjų sprendimais finalo serijoje?
Pretenzijos siunčiamos į LKL lygos direktoratą, teisėjų direktoriui Tomui Rimkui. Jei reikia, dalis medžiagos persiunčiama man ir mes diskutuojame visus aspektus ir mėginame atsakyti į tas pretenzijas. Finalo serijos metu Tomas teigė nesulaukęs pretenzijų kol kas. Aš asmeniškai negavau jokios vaizdo medžiagos, kur būtų abejojame sprendimais. Manau, kad didelių problemų.
Pusfinalio serijoje, ypač dvikovoje tarp „Lietuvos ryto“ ir „Neptūno“ buvo aukšto lygio krepšinis, atkaklios rungtynės. Spaudoje buvo kalbama apie labiausiai įsiminusį momentą paskutinėse rungtynėse su paskutine pražanga tai galiu patvirtinti, kad teisėjauta buvo teisingai – sprendimas priimtas geras. Aišku, gal rungtynių viduryje koks sprendimas nebuvo tikslus. Kalbame apie esmę – kad teisėjai išvengtų rezonansinių klaidų, kurios nulemia rungtynių baigtį.
– Teigiama, kad trečioje dvikovoje teisėjai „paleido“ rungtynes, o ekspertas Algirdas Brazys net rėžė, kad tai buvo prasčiausios finalo rungtynės ir prie to prisidėjo teisėjai...
Negaliu atskleisti viešai detalių, nes tai draudžia LKL nuostatai, bet grubių klaidų, kurios buvo matomos visiems, bet blogai interpretuotos teisėjų buvo labai nedaug, gal vos kelios. Pasakymas paleido rungtynes ir leido muštis – sunku polemizuoti su tokiu teiginiu. Pasakysiu iš praktikos, kai pernai buvo siunčiami klipai dėl abejotinų sprendimų ir šįmet iš reguliariojo sezono – faktiškai kaip mažiausiai 50 proc. tų pretenzijų nepasiteisino, kartais ir daugiau. Aišku, gyvai atrodo vienaip, vaizdo medžiagoje kitaip. Daug kas priklauso nuo vaizdo įrašo, ar jis kokybiškais, kaip padarytas. Ne kiekviena pražanga matosi iš vieno kampo, kartais reikia epizodą peržiūrėti iš trijų skirtingų pusių.
Nenorėčiau nei teisinti, nei polemizuoti su ekspertais. Visame pasaulyje tai vyksta. Pažiūrėkite NBA, kiek ten teisėjai klysta. Kažkuriose rungtynėse per 12 paskutinių sekundžių suskaičiavo penkias teisėjų klaidas. Technologijos leidžia peržiūrėti epizodą iš visų pusių, sulėtinti, pritraukti, o teisėjui reikia priimti sprendimą per sekundės dalį. Klaidų visada surasi žiūrėdamas kadras po kadro. Pradėčiau visuomet nuo to, ar rezultatą teisėjų klaida iškreipė, ar ne. Teisėjas gali rungtyniauti 39,5 minutės labai gerai, bet jei paskutinis jo švilpukas nulems neteisingą nugalėtoją, jo darbas bus įvertintas blogai.
Kalbant apie mušimąsi, „Žalgiris“ ir „Neptūnas“ nėra komandos, kurios turėtų viena prieš kitą didelį fizinį pranašumą ir jį naudotų neleistinais būdais. Abi užgrūdintos komandos, žaidžiančios Europos turnyruose. Tai nėra „berniukai mušti“. Kas gali pasakyti kiek galima leisti. Krepšinis – ne kontaktinis žaidimas, bet jei būtų švilpiamas kiekvienas prisilietimas, nebūtų įdomu žiūrėti baudų metimų konkursą, juolab dabar su tokiu baudų pataikymo procentu.
– Kaip skiriam teisėjai LKL finalo serijai?
– Tai LKL prerogatyva, bet žinau, kad atrinkta geriausių 7-8 teisėjų grupė, kuri teisėjauja finalinėse serijose tiek dėl pirmos, tiek dėl trečios vietos.
– Ar prieš rungtynes jiems duodamos instrukcijos, kaip reaguoti į tam tikrus žaidėjų veiksmus, provokacijas, trenerių elgesį ir panašiai?
– Tai jie daro visą sezoną. Teisėjai yra teisėjavę toms komandoms tiek daug, kad tas geriausių teisėjų duomenų bankas milžiniškas. Nepaisant to, prieš kiekvienas finalo rungtynes žiūrimi vaizdo klipai, kalbama apie probleminius žaidėjus, žaidimo manieras, trenerių elgesį. Viskas aptariama. Prieš kiekvienas rungtynes teisėjai susirenka prieš 1,5 val. ir kartoja. Vienas dalykas žinoti teoriškai, kita – pritaikyti aikštėje. Priklauso ir nuo teisingos vietos užsiėmimo ir sudėtingų situacijų, kurias galima „išrišti“ pažiūrėjus penkis kartus vaizdo įrašą. Jeigu teisėjo klaida randama peržiūrėjus penkis kartus vaizdo medžiagą, žmoniškai jis nesuklydo. Jis turėjo priimti sprendimą vietoje ir greitai.
– Į akis krenta „Žalgirio“ trenerio Šarūno Jasikevičiaus elgesys per rungtynes – buvusi krepšinio legenda nebaudžiamas žengia į aikštę, ginčijasi su teisėjais, plūstasi. Teisėjai jo nebaudžia. Ar taikomi dvigubi standartai? Šaro teisėjai bijo?
– Negaliu atsakyti tiesiai. Jokių išskirtinių instrukcijų nėra duodama, kad kažkas būtų apsaugotas ar nevienodai traktuojama. Čia daugiau nulemia psichologiniai aspektai. Daugiau arbitrų psichologinis nusiteikimas, kai teisėjas jaučiasi padaręs ne visai teisingą sprendimą, nenori aštrinti situacijos ir skirti sankcijos. Aišku, tai ne pasiteisinimas. Jei iš šono matosi, kad teisėjai nevienodai traktuoja komandų trenerius ar žaidėjus, tai yra negerai. Su tuo mes kovojome iš visų jėgų.
– Ar galėjo mūsų teisėjus išmušti iš pusiausvyros faktas, kad kone visą sezoną ėjo kalba apie užsieniečių arbitrų kvietimą dirbti atkrintamosiose varžybose?
– Visoje atkrintamųjų varžybų serijoje nebuvo didesnių nusiskundimų teisėjais, o pusfinalyje, ypač toje atkaklioje serijoje, negavome nė vieno oficialaus skundo dėl teisėjavimo. Net viešoje erdvėje tai nebuvo eskaluojama. Tai pagrindinis teisėjų darbo kokybės rodiklis. Prieš tai buvo daug įtampos – visą sezoną buvo kalbama apie užsieniečius teisėjus, apie net žeminantį nepasitikėjimas, tai spaudžia smegenis. Kai kas taip įtemptai laukia jo klaidų, skrupulingai fiksuoja, kad neturi teisės suklysti.
Įsivaizduokite, kaip sunku, kai turi padaryti darbą be teisės suklysti. Tai praktiškai neįmanoma. Federacijos sprendimas ir parodytas pasitikėjimas Lietuvos teisėjais psichologiškai juos atpalaidavo. Jie tikrai parodė, kad gali teisėjauti tokio lygio rungtynėse. Vienos rungtynės pasiseka labiau, kitos mažiau. Taip pat ir treneriams, žaidėjams, komandoms. Tik nereikia tame ieškoti piktos valios.
