Remiantis anksčiau neskelbtais įslaptintais Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos dokumentais, kuriuos nutekino Masačusetso nacionalinės oro gvardijos narys Jackas Teixeira ir kuriuos gavo „The Washington Post“, JAV vertinimai buvo niūrūs jau sausio mėnesį. Vašingtonas perspėjo apie galimą Ukrainos pajėgų apsupimą Bachmute ir pasiūlė Kyjivui sumažinti savo nuostolius bei apleisti šį miestą.
Visiškai slaptame vertinime perspėjama, kad „nenutrūkstamas“ Rusijos veržimasis nuo lapkričio kelia pavojų Ukrainos gebėjimui išlaikyti šį miestą, o Ukrainos pajėgoms tikriausiai „gresia apsupimas, nebent jos pasitrauks per artėjantį mėnesį“.
Į šiuos amerikiečių įspėjimus didžiąja dalimi nebuvo atsižvelgta. Kyjivas Bachmuto išlaikymą įvardijo kaip būtinybę, daug svarbesnę už miesto strateginę karinę vertę, teigdamas, kad tai padėtų palaikyti nacionalinę moralę ir neleistų Rusijai pasigirti dėl bet kokių naujų teritorinių laimėjimų. Ukraina teigė, kad kovos Bachmute pratęsimas sumenkino Rusijos pajėgumus, nes žuvo daug karių, ypač iš „Wagner“ samdinių grupuotės.
Kovas Bachmute koordinuojantis Ukrainos karininkas, pulkininkas Pavlo Palisa sakė, kad niekada nebuvo oficialiai informuotas apie šią JAV žvalgybos informaciją ar rekomendacijas, kaip panaudoti kovą Bachmute siekiant padidinti savo pajėgų pranašumą.
„Aš nesu tokia didelė žuvis“, – sakė jis, kalbėdamas iš rūsyje įkurtos vadavietės.
Kitame dokumente, kuris buvo nutekintos per „Discord“ platformą, yra išsamiai aprašomi būdai, kaip Ukraina galėtų panaudoti pažangią amuniciją, informacines kampanijas ir bepiločius orlaivius, kad padarytų žalos Rusijos pajėgoms ateityje.
P. Palisa savo sugebėjimą išlaikyti kai kurias miesto dalis ilgiau nei prognozuota aiškina klasikinio miesto mūšio strategijos ir pažangios dronų žvalgybos deriniu, taip pat signalo trikdymo technologijomis.
Rusijos pajėgoms įsiveržus į Bachmutą, P. Palisa sakė atitraukęs savo pajėgas į gyvenamuosius kvartalus, naudodamas stogus kaip aukštą vietą ir paversdamas namus prieštankinėmis pozicijomis. Miesto viduje abi pusės pradėjo aktyviai naudoti žvalgybinius bepiločius orlaivius, kuriais nustatinėjo savo taikinius, ir signalo trikdymo technologijas, siekdamos suklaidinti priešininko navigacijos sistemas.
„Mūsų priešas tikrai sėkmingai naudoja ryšio trikdymą, – sakė jis, kalbėdamas apie priemones, kurios blokuoja prieigą prie GPS signalų. – Jei ore neturime akių, negalime triuškinti priešo artilerijos ugnimi. Kodėl tai taip svarbu? Nes mes neturime daug artilerijos šovinių. Taigi mūsų artilerijos ugnis turi būti tiksli“.
P. Palisa tikino, kad Ukraina taip pat pasimokė ir iš Rusijos taktikos: pastaruoju metu ukrainiečiai pradėjo naudoti įrangą, kuri užmaskuoja drono „namų tašką“. Taip yra vadinamos koordinatės, atskleidžiančios įrenginį valdančio padalinio vietą. „Jei jie randa mūsų bepiločius orlaivius, jie sužino tik tai, kad mūsų bepiločių orlaivių valdymo vieta yra kažkur Australijoje“, – pasakojo P. Palisa.
Kai P. Palisa sausio viduryje atvyko į savo postą, jo išgirsti kitų pareigūnų vertinimai atkartojo Vašingtono pesimizmą. „Tie vyrukai sakė: „Nežinau, gal dvi ar trys savaitės.“ Tačiau praėjus mėnesiams, mes vis dar esame čia ir stengiamės padaryti viską, kad išlaikytume miestą“, – teigė P. Palisa, išreikšdamas tikėjimą savo misija.
Nutekintame dokumente taip pat siūloma visaip bloginti Rusijos karių dvasinę būklę, skatinti dezertyravimą, pabrėžti šaltą ir nerūpestingą Maskvos požiūrį į savo karius. Dar viename pasiūlyme Ukraina buvo skatinama taikytis į sutelktas Rusijos pajėgas „dvejopos paskirties patobulinta konvencine amunicija“ – artilerijos ir raketų „žemė-oras“ deriniu, geriau žinomu kaip kasetinė ginkluotė – siekiant atremti puolimo bangas.
Kai kritiniais momentais miesto gynyba atrodė nebeįmanoma, Ukraina ne kartą dislokavo elitinius dalinius, kurie saugojo tiekimo kelius ir stengėsi suvaldyti situaciją.
Nors ši strategija pasiteisino ir leido Ukrainai išlaikyti savo pozicijas vakariniame miesto pakraštyje, pastarosiomis dienomis fronto linija, pasak vadų, tampa vis nestabilesnė.
Mieste stovinčio daugiabučio rūsys tarnauja kaip nedidelė vadavietė. Ant sienų kabančiuose žemėlapiuose matyti pagrindinė fronto linija, einanti palei traukinių bėgius mažiau nei už dviejų kilometrų į Vakarus, taip pat Rusijos judėjimas link Ukrainos tiekimo linijų iš Šiaurės ir Pietų. Pagrindinis kelias, kuriuo anksčiau buvo gabenama amunicija ir sužeistieji, dabar yra vos už kelių šimtų metrų nuo Rusijos pozicijų.
„Viskas nuolat kinta“, – sakė Ukrainos pirmasis leitenantas, kuris, laikydamasis karinio protokolo, paprašė būti vadinamas tik savo slapyvardžiu Tatarinas. Rusijos atakos fronte leidžia jų pajėgoms pažengti kelis šimtus metrų į priekį, tačiau jau po kelių valandų jos vėl turi atsitraukti. „Sunku tiksliai atskirti, kur yra priekinė linija, nes ji juda kaip želatina“, – sakė jis.
„Nuolat keičiasi ir situacija kelyje, – tikino Tatarinas, pasakodamas kaip per dieną pasikeičia pozicijos prie pagrindinio tiekimo kelio į ir iš Bachmuto. – Galime jį kontroliuoti ryte, tada jį prarandame ir vėl atkovojame. Tačiau didžiąją dalį laiko šį kelią kontroliuoja Ukrainos pajėgos“.
Bachmutas yra pagrindinis Rusijos operacijų Rytų Ukrainoje taikinys. Maskva pareiškė, kad miesto užėmimas padės perimti visą Ukrainos Donecko sritį. Šiuo metu Rusija kontroliuoja šiek tiek mažiau nei pusę šios srities.
Neseniai Rusijos gynybos ministerija išplatino pareiškimą, kad Rusijos pajėgos, vadovaujamos oro desantininkų, „sutrukdė priešo bandymams kontratakuoti“ ir dislokuoti pastiprinimą Bachmuto Šiaurėje ir Pietuose.
Už Bachmuto ribų Ukrainos kareivis Janas Melnikavas vadovauja batalionui, kuris nuo lapkričio mėnesio gynė Bachmuto pakraštį. Tiesa, į priekį žengiant Rusijos kariuomenei, jie turėjo atsitraukti atgal į Šiaurės vakarus nuo miesto. Jo teigimu, Ukraina sugebėjo taip ilgai tęsti kovą, nes ukrainiečių vadams vietoje buvo leista veikti autonomiškiau nei rusams. Klausydamasis perimtų komunikacijų jis sakė dažnai girdėjęs Rusijos vadų prašymus leisti atlikti net pačius mažiausius operatyvinius pakeitimus, o tai sulėtina jų judėjimą.
„Mes galime tiesiogiai bendradarbiauti su skirtingais padaliniais, o atsidūrę prastoje padėtyje, galime išsikviesti skirtingus būrius, kurie mums padėtų“, – sakė jis.
Patekus į Bachmutą, kova beveik iš karto sulėtėjo iki peštynių dėl kiekvieno kvartalo. J. Melnikavas pasakojo, kad kartais abi pusės ištisas savaites kovodavo vos dėl kelių gyvenamųjų kvartalų kontrolės.
„Jei pažiūrėtume strategiškai, Ukrainos pajėgos mieste sulaiko daug priešo karių, tai neleidžia jiems vykti į kitas fronto linijos dalis, – sakė Tatarinas. – Štai kodėl mes nepaliekame šio miesto – kad sulaikytume kuo daugiau priešo pajėgų“.
Tačiau kova dėl Bachmuto atnešė daug nuostolių.
Pirmojo leitenanto teigimu, per pastarąjį mėnesį miesto mūšiai tapo tokie intensyvūs, kad daugelis ukrainiečių dalinių jau po dviejų savaičių turi būti išvesti iš miesto.
Minosvaidžių dalinyje, esančiame Bachmuto pakraštyje, J. Melnikavo vadovaujami kariai sakė, kad sunaudojus milžinišką kiekį amunicijos, dabar jie gali iššauti tik šešis šovinius per dieną, o papildomos amunicijos tiekimas tampa vis nepatikimesnis.
P. Palisa sakė, kad amunicijos trūkumas ne kartą privertė jo karius pasitraukti iš savo pozicijų. „Mes neturime pakankamai šovinių, kad juos sustabdytume, – sakė jis, – ir aš suprantu, kad dėl to mokame savo karių gyvybėmis“.
„Misijos sėkmingumą galėsiu įvertinti tik tada, kai viskas bus baigta, – sakė jis, išsisukdamas nuo klausimo, ar dėl šios kovos buvo verta paaukoti tiek gyvybių ir įrangos. – Kiekvienas karys supranta, kad kai mes laikome miestą, būdami Bachmuto viduje, mes suteikiame laiko savo naujai kuriamiems daliniams treniruotis ir pasiruošti būsimiems veiksmams“.
Rusija dar nuo rugsėjo tvirtino, kad jau tuoj pat užgrobs Bachmutą, kurį rusai vadina sovietiniu-rusišku Artiomovsko pavadinimu. Tačiau jos mažyčiai laimėjimai Rusijai kainavo tūkstančius gyvybių.
Ukrainos pasiryžimas išlaikyti Bachmutą taip pat turėjo didelę kainą – miestas, iš esmės, yra sugriautas. Namai ir daugiabučiai buvo apgriauti dėl intensyvaus artilerijos naudojimo, o gatvės, parkai ir sodai yra nusėti skeveldromis. „Norėčiau pamatyti, kaip šis miestas atrodė iki sunaikinimo, – teigė P. Palisa. – Bet jeigu tai padės išgelbėti kitus Ukrainos miestus, turime padaryti tai, ką reikia daryti“.
