Klydau. Pasirodo, kad šią problemą ministerija tepaminėjo surengta diskusija. Nes Vyriausybės valandoje klausiamas, ar ministerija žada ko nors imtis, kad valstybės valdomose mokyklose vaikai nebepatirtų patyčių, užgauliojimų, engimo, o kartais – net ir fizinio smurto, jokiais konkrečiais planais ministras D. Pavalkis pasidalinti negalėjo.
Į klausimą, ar ministerija jaučia atsakomybę už tai, kad mūsų šalies mokyklose, kuriose turėtų būti užtikrinta vaikų teisė į saugią ir sveiką aplinką, daugiau nei 100 tūkstančių mokinių patiria įvairių formų patyčias, ministras teatsakė, kad dėl jų kalta visuomenė, o nepriimtinas vaikų elgesys yra atspindys to, kas kartais vyksta Seime ir spaudoje. Tiesa, per pastaruosius metus nuo kelių milijonų litų iki keliasdešimties tūkstančių eurų sumažėjusį finansavimą patyčių prevencijos programoms ministras pažadėjo kompensuoti ES struktūrinių fondų paramos galimybėmis. Tikėkimės, kad taip ir bus.
Tačiau dabar – grįžkime prie šiandienos realybės ir šiandieninio požiūrio. Posakiui, jog vaikai – mūsų (turbūt ministras turėjo mintyje mus visus, ne tik Seimo narius ir žiniasklaidą) atspindys, pritarčiau ir aš, tačiau taip pat tikiu, kad patyčias nemenka dalimi skatina abejingumas ir nenoras prisiimti atsakomybės už esamą situaciją. Šiuos abu dalykus įžvelgiu Švietimo ministro išreikštoje pozicijoje, kurią, matyt, nulėmė šiek tiek paviršutiniškas ir pavojingas suvokimas, jog patyčios visuomenėje yra tam tikra norma, o ne didelė bėda, kurią nedelsiant reikėtų spręsti.
Jei ministras, kurio vadovaujama institucija formuoja švietimo politiką, nustato tikslus, valdymo, finansavimo taisykles ir būtinus kokybės standartus mokyklose, dabartinėje situacijoje neįžvelgia savo atsakomybės ir pareigos ką nors keisti, ar galime tikėtis pozityvių permainų? Kam tuomet buvo organizuota diskusija – juk joje dalyvavę visuomeninkai jau dabar dirba, kad patyčių būtų mažiau. Vardan proginės imitacijos? Ir kokią vertę šiandien beturi prieš penkerius metus Prezidentės ir tuometinio Švietimo ministro pasirašytas memorandumas „Vaikystė be patyčių“, jei pasikeitus valdžiai, jo idėja dūla stalčiuose, o patyčių problema ministerijos vadovybei tapo tiesiog norma, būdinga visai visuomenei?
Jeigu tik atsirastų noro ir būtų pripažinta, kokiu mastu problema vis dėlto egzistuoja – būdų spręsti patyčias mokyklose yra. Visų pirma, prevencinės programos. Jų metu į darbą yra įtraukiamas visas mokyklos personalas, vaikai ir tėvai, jie yra mokomi atpažinti, pastebėti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti. Bendruomenė taip pat gali pasikviesti specialistų, padedančių vykdyti programos rekomendacijas ir pritaikyti jas konkrečioms situacijoms. Specialistai sutaria, jog prevencinės programos privalo būti diegiamos ne atsitiktinai ir atsainiai, kaip yra dabar, o visose mokyklose bei tapti nuolatine švietimo dalimi, nes patyčioms įveikti, deja, bet prireiks daugiau nei kelerių metų.
Dalis mokyklų tokias programas sėkmingai vykdo, tačiau daugelyje kitų pasigirsta, mano manymu, nepateisinami pastebėjimai, kad už saugios emocinės aplinkos sudarymą, t.y. už papildomas pamokas, pedagogams nemokama. Deja, bet susikoncentravimo tik į dalykinį mokymą ir ruošimą egzaminams neužtenka, pagaliau reikia pradėti orientuotis ir į vaikų socialinių įgūdžių lavinimą. Todėl mokytojų darbo krūviai turi būti perskirstyti taip, kad jie galėtų skirti laiko ir dėmesio vaikų emociniam ugdymui.
Šioje vietoje verta pradėti kalbėti ir apie mokyklų vadovų atsakomybę už vaikų emocinę aplinką ugdymo įstaigose. Be tik į mokinio ugdymą nukreiptos veiklos vertinimo, į mokyklų vadovų atestacijos tvarkas reikia įtraukti ir vertinimą, susijusį su tuo, kaip jų vadovaujamose mokyklose yra stebimas bei kontroliuojamas emocinis mikroklimatas, psichologinė aplinka ir bendruomenės narių savijauta.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį į jau kelerius metus mokyklose veikiančias ir saugią aplinką jose turinčias užtikrinti, taip pat mokinių tarpusavio bei pedagogų ir moksleivių santykių problemas sprendžiančias Vaiko gerovės komisijas. Jos turėtų analizuoti vaikų elgesio taisyklių pažeidimus, smurto ir patyčių atvejus, ieškoti tokių problemų sprendimo būdų, bendradarbiauti su tėvais ir, jei reikia, su specialistais. Skamba gražiai, tik kyla klausimas, ar tai veikia? Ar tikrai komisijas sudarantys nariai, kuriuos, beje, skiria mokyklos vadovas, yra pajėgūs spręsti tokias bėdas? Juk daugelyje mokyklų net nėra psichologo, o kiti jų darbuotojai dažnai tiesiog nemoka identifikuoti patyčių ar kitokių netinkamo vaikų elgesio formų, ką jau kalbėti apie šių problemų sprendimą.
Anot veiksmo savaitės „Be patyčių“ iniciatoriaus dr. Roberto Povilaičio, ši akcija nekelia sau tikslo sumažinti patyčias per savaitę, o siekia sukelti didelį rezonansą, kad visi, nuo kurių priklauso, kad patyčių būtų mažiau – pergalvotų savo elgesį, planus ir prioritetus.
Linkiu, kad Švietimo ministras tai taip pat padarytų – juk šiandien turime galimybę nuspręsti, kokioje aplinkoje užaugs jaunoji karta. Pasiūlykime jai ne palaukti, kol pasikeis aplinka, bet saugią ir draugišką mokyklą, tuomet ji, šiek tiek paūgėjusi, galėtų kurti ir kitokių atspindžių visuomenę.
