Kažkada seniai, dar studijų laikais, draugai man uždavė įprastą klausimą: „Ką veiksi sekmadienį? Ar turi kokių planų?“ Kaip nekaltai paklausė, taip nekaltai ir atsakiau: „Taip, ketinu pa-nieko-paneveikti.“
Iš tiesų būtent taip ir ketinau praleisti ilgai lauktą laisvadienį. Nebeprisimenu dabar, ką veikiau tuomet išties, bet tąkart taip spontaniškai gimęs naujadaras įstrigo atmintin ir dar ilgai buvo mėgiamas ir naudojamas. Pa-nieko-paneveikti! Ir kas gali būti šauniau? Galima vienam arba keliese. Nori – drybsai ant sofutės, susisukęs į šiltą apklotą, gurkšnoji arbatą ir skaitinėji tai šį, tai tą; nori – paspoksai televizorių valandžiukę arba tiesiog stebi varnas ant kaimynų stogo... Netinka? Na, tuomet persikeli į kitą kampą: truputį pasiuvinėji, truputį papaišai, paieškai lentynose šio bei to, pasimatuoji kokį seniai užmirštą drabužėlį, randi šokoladą ir eini gaminti kokio ypatingo skanėsto skambant geriausiai tos dienos muzikai... Netinka ir tai? Pasirinkite bet ką, kas tik šauna į galvą ir ko labiausiai norėtumėt kaip tik tą akimirką. Labiausiai. Na, bet tik nieko tokio, kas reikalautų valios pastangų ar pasiruošimo. Pa-nieko-paneveikimas tuo ir yra ypatingas – jis turi lietis savaime. Ne tu jį veiki – jis tave veikia...
Tą mūsų pokalbį man visai neseniai priminė viena studijų laikų draugė, su kuria po daugelio metų susitikusios šnekučiavomės sau apie šį bei tą ramiai gurkšnodamos arbatą. Pasirodo (o aš ir neįtariau), ji buvo iš tų visada tiksliai skaičiuojančių, ką ir kada nuveikė, kiek tai buvo vertinga ar naudinga ir kaip teisingai bei prasmingai reikėtų praleisti kiekvieną savo gyvenimo minutę. Poilsis? Taip, bet tik vertingas. Na, tarkim, po egzamino galima leisti atsigauti smegenims žiūrint gerą (tik ne „popsinį“, aišku) filmą arba skaitant ne mažiau gerą ir jau pusmetį eilėje „pagal planą“ laukiančią knygą. Arba galima eiti pasportuoti (naudinga sveikatai) ar aplankyti draugų (naudinga draugystei)... Viskas turi būti naudinga. Viskas! Ir nė sekundės negalima vėjais leisti taip brangaus savo laiko.
Stipri filosofija. Su tuo dabar sutikome mes abi. Skatinanti veikti, siekti ir pasiekti. Ir vis tik, kaip sutartinai nusprendėme, ji turi bent jau vieną didelį trūkumą – neleidžia atsipalaiduoti... O tąkart, kai pirmąkart garsiai ištariau pa-nieko-paneveikti, šis žodis mano draugei sukėlė vos ne šoką. Tiesiog jai buvo visiškai nesuprantama, kaip tokia mintis – nieko neveikti – galėjo apskritai ateiti kam nors į galvą, juo labiau žmogui, studijuojančiam psichologiją... „Kaipgi šitaip: kažkur sau be tikslo pavaikštinėti, šį bei tą pažiūrinėti... Man tai buvo toks atradimas – kaip naujos žemės“, – begurkšnodama arbatą apie savo ano meto įspūdį pasakojo ji. Tačiau kelis kartus pabandžiusi pasidovanoti dvi tris valandas tokio nieko neveikimo laiko, ji, kaip dabar prisipažino, pajutusi stebuklingą tokio užsiėmimo galią. Kam daryti relaksacijos pratimus, užsiiminėti autogenine treniruote ir medituoti skaičiuojant įkvėpimus ir iškvėpimus, jei norimą rezultatą – visišką atsipalaidavimą – gali pasiekti be jokių pastagų, tiesiog dykaduoniaudamas. Žinoma, iš širdies dykaduoniaudamas, tik iš širdies – su pasimėgavimu ir pasitenkinimu. „Ir saikingai“, – dar tarsteli mano draugė, ir po šiai dienai ištikima laiko nešvaistymo pažiūroms.
Taip jau nutiko, kad netrukus po to susitikimo man į rankas pateko Elizabeth Gilbert knyga „Valgyk. Melskis. Mylėk“. Viena iš trijų jos dalių skirta amerikietės gyvenimo Italijoje ir itališko gyvenimo stiliaus aprašymui. Ir štai kas mane labiausiai „užkabino“:
„<...> amerikiečiai nemoka nieko neveikti <...>, – rašo ji, – jie atsipalaiduoti net atostogų metu nemoka...“ Visiškai priešingą požiūrį jai pristatė naujas bičiulis italas: „Mes esame bel far niekte (nieko neveikimo grožio – aut. past.) meistrai“... Esą, nieko neveikimo grožis yra tikro italo bet kokio darbo tikslas, galutinis laimėjimas, su kuo jį visi nuoširdžiai sveikina. Ir kuo subtiliau bei gražiau jis gali nieko neveikti, tuo didesnis jo gyvenimo laimėjimas. Norint tai pasiekti, iš tiesų nebūtina tapti turtingam. Netikite? „Menas iš nieko sukurti kažką“, – štai jums dar vienas posakis, kurį, esą, mėgsta ir moka paversti realybe išradingieji atsipalaidavusieji italai. O tai įmanoma visiems, kas moka džiaugtis. Nori patirti malonumą? Ketini padaryti tai dabar? Italai, tai išgirdę, tave pasveikins. Ir niekas nepasakys: „Ar tu to nusipelnei? Tai – prabanga... Ar gali sau tai leisti?“ Anot Elizabeth Gilbert, amerikiečiai paprastai abejoja, ar gali sau leisti tokį malonumą – tiesiog ramiai nieko neveikti. Man atrodo, kad mes labai dažnai – taip pat.
„O gal aš tik ieškau, kaip pateisinti savo pomėgį pa-nieko-paneveikti, kuris iš esmės tėra tik paprasčiausia tinginystė?“ – pamanau sau. Bet tuojau pat prisimenu psichoterapeutą prof. J. Ždanovą, jo paskaitą apie streso valdymą, ir viskas kaipmat susidėlioja į savo vietas. Apie ką jis kalbėjo? Apie... spyruoklę. Paprasčiausią spyruoklę, kuri niekada nepasilieka, jei tik jos kas nesuriša, toje „suspaustoje“ ir įtampos kupinoje padėtyje – ji padaro savo darbą ir išsiskleidžia, t. y. atsipalaiduoja. Nes tai – natūrali jos būsena. Ir ne tik jos – būti atsipalaidavusiam taip pat yra natūrali ir visų gyvų padarų būsena. Gyvybiškai svarbi tam, kad tas gyvas padaras būtų sveikas. Gyvūnai tą gerai žino ir, progai pasitaikius, nepraleidžia galimybės atsipalaiduoti ir pasilepinti. O žmonės? Šie gi, jei turi stiprią valią ir yra organizuoti bei siekiantys vis naujų tikslų, tokį paprastą dalyką kaip atsipalaidavimas neretai pamiršta arba daro jį tarsi kokį darbą ar pratimą. Tai irgi ne taip jau blogai, pailsi bent jau raumenys... Tačiau visa bėda, kad, jei lieka koks įtampos židinys mūsų galvose – susipainiojusių minčių ar emocijų pavidalu, – ši įtampa vėl greit išplinta po visą kūną, priversdama raumenis ir vidaus organus susitraukti tarsi ruošiantis mūšiui. Tokie spazminiai „gniužuliukai“ ilgainiui tampa daugelio negalavimų priežastis, tą pripažįsta ir psichologai, ir medikai. O atsipalaidavimas ne tik fizinės relaksacijos, bet ir laisvo, nevaržomo nieko neveikimo būdu, kai įtampa atslūgsta visur, taip pat ir minčių bei emocijų srityse, veikia puikiai. Ir kaip nekenksmingas vaistas, kai jau yra ką gydyti, ir kaip stiprinanti profilaktinė priemonė. Galbūt... norėtumėte pabandyti? O gal jau seniai žinote ir esate pamėgę šį metodą? Puiku! Bet vis tik, jei norite išmokti išties tobulos relaksacijos, kada nors pastebėkite, kaip tai daro maži vaikai ar gyvūnai. O jie moka, tikrai moka kartkartėmis šiek tiek šauniai pa-nieko-paneveikti!
Teksto autorė: Eglė Masalskienė