Šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos galerijoje praėjusią savaitę atidarė savo darbų parodą „Skrydis į nemirtingumą“, skirtą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą paminėti, bei pristatė to paties pavadinimo parodos katalogą.
Gausiai į parodą atvykusiems šiauliečiams atsivėrė beveik pusę amžiaus kurtų fotografijų ekspozicija. Pirmosios fotografijos – Puntuke iškalti S. Dariaus ir S. Girėno veidai – pažymėtos 1967 metais, kai Anykščių šile grupė entuziastų pažymėjo 34-ąsias garsiųjų lakūnų legendinio skrydžio ir tragiškos mirties metines, paskutiniosios – jau datuotos šiomis dienomis.
Fotografijose – ir S. Dariaus, ir S. Girėno gimtosios sodybos jau buvusioje Rubiškėje bei Vytogaloje ir jų žūties vieta Soldine.
Iš viso parodoje pristatyta keturiasdešimt fotografijų, kurias pats autorius vadina dokumentinėmis, kraštotyrinėmis, skirtomis Šiaulių miesto 777-ajam gimtadieniui.
Įtvirtino fotografijos dokumentiką į meno erdvę
Menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, kalbėdamas parodos atidarymo metu, teigė, kad net greitosiomis apžiūrėta paroda yra daugiaprasmė: „Pirmiausia čia atspindima S. Dariaus ir S. Girėno tiek skrydžio, tiek gyvenimo istorija. Bet ta istorija orientuota į Lietuvos žemę.
Būtent jų dviejų gimtinių vaizdai, tos šiaudais dengtos trobelės kaip atskiri epizodai paliudija apie jų vertę, apie jų talpą, kad iš Čikagos, pasaulinio miesto, yra potraukis net savo gyvybę aukojant sugrįžti į gimtąją žemę, Lietuvą. Man atrodo, kad kaip tik ši dvasia ekspozicijoje yra labai gyva. Tai yra S. Dariaus ir S. Girėno atminties pašlovinimas, įamžinimas.
Antrasis aspektas – tai, kad iš istorinio plano galima prieiti prie meninio. Nuotraukos labai meniškos, ne šiaip faktologija. Ir tai galėčiau pasakyti apie daugelį jų.
Tačiau man ypač įspūdinga pasirodė nuotrauka, kurioje - skulptoriaus Broniaus Pundziaus iškalti S. Darius ir S. Girėno atvaizdai ant Puntuko. Žinoma visiems didvyriška šio paminklo gimimo istorija, tačiau prie jos R. Dailidė, kaip menininkas, atranda visiškai naują priėjimą, parodydamas dar nematytą S. Dariaus ir S. Girėno ryšį su Lietuvos akmeniu.
Gerai įsižiūrėkite į katalogą – tas akmuo ant viršelio sužaliuoja žolyte. Taigi iš šių lakūnų ryšio su žeme yra kilę visi čia parodoje eksponuojami vaizdai.
Taigi, būtų galima kalbėti apie kiekvieną iš tų nuotraukų, kiekvienoje iš jų rasti ne tik istorizmo, bet ir meniškumo tašką.
Todėl, manyčiau, R. Dailidė padarė labai reikšmingą darbą dar sykį įtvirtindamas fotografijos dokumentiką į meno ir estetikos erdvę.“
„Išsaugoti pirminę savo koncepciją“
Filosofas Jurgis Dieliautas R. Dailidės parodą vadino pavyzdžiu kitiems fotografams ir menininkams.
„Man teko garbė pirmąkart pamatyti šią parodą R. Dailidės namų svetainėje, kai tie darbai dar buvo dėliojami, modeliuojami, kai buvo apgalvojama visa parodos koncepcija, - sakė filosofas parodos atidarymo metu. - Jau tada aš atkreipiau dėmesį į keletą momentų.
Pirmiausia į tai, kaip buvo sudėtinga kurti šią parodą, nes jos ištakos yra 1967 metai. Nors atrodytų, kas čia tokio – kuo daugiau darbų, tuo paprasčiau juos atrinkti, bet košmaras prasideda nuo to, kad per daugelį metų galima ir pamiršti pirminę koncepciją, galima nuo jos ir nuklysti.
Autorius galbūt kažką ir pamiršo, kai kur ir nuklydo, bet nuklydo ne į pašalius, o atrado naujų temų, naujų intencijų.
Profesorius V. Rimkus pastebėjo tą R. Dailidės parodos „Skrydis į nemirtingumą“ peraugimą iš dokumento, fakto į meninį lygmenį.
Taip, kiekvienas gali čia rasti įvairiausių šių fotografijų užuominų, kurios yra tam tikra paraiška keliomis prasmėmis. Tai, ką čia R. Dailidė padarė, kiti autoriai - tiek dokumentinės, tiek meninės fotografijos kūrėjai, galės semtis tam tikrų iniciatyvų, idėjų, kadangi šios parodos vertė yra tokia didžiulė tuo, kad čia yra aibė meninių, psichologinių, moralinių ir dar kažkokių užuominų.
Kartais autoriai parodas surengia labai greitai ir paskubomis, o štai R. Dailidė sukūrė šį ciklą per labai ilgą laikotarpį, nuoširdžiai ir kantriai dirbdamas.
Turbūt retas Lietuvoje menininkas per tiek metų galėtų išsaugoti pirminę savo koncepciją, išlikti ištikimas pirminiam sumanymui.“
Misija – priminti istorinę tiesą
Fotomenininkas R. Dailidė parodos atidarymo metu vis dėlto užginčijo, kad ši paroda esanti labiau meninė nei dokumentinė.
„Tai yra dokumentinė fotografija, o visa kita yra ne tiek svarbu, nes mano misija visada buvo laikytis pirmapradžių fotografijos intencijų. Žinoma, esu tolerantiškas visoms kryptims, visiems kūrybiniams judesiams, bet šitie dalykai man yra labai svarbūs, - teigė R. Dailidė. - Būtent ši tema pirmiausia yra svarbi man, nors daug kas primiršta istoriją, ypač jauni žmonės ir net tie, kurie tvarko, bando tvarkyti mūsų gyvenimus.
Todėl padėkoti už paramą rengiant parodą „Skrydis į nemirtingumą“ miesto Savivaldybei aš negaliu, nes jai yra, matyt, svarbiau burbulų pūtimas, vaikščiojimas su balionėliais ir panašūs dalykai. Nors patriarchas Jonas Basanavičius mums įsakmiai sakė: tauta, kuri nežino savo praeities, neturi ateities.
Štai S. Darius ir S. Girėnas, kilę iš kaimo, iš Žemaitijos glūdumos, likimo nublokšti į kitą šalį ir tapę Amerikos piliečiais, padarė tokius žygius Lietuvos garbei, nes jų ryšys su Lietuva buvo nepaprastai stiprus. Jie buvo ne tik Lietuvos ir Amerikos piliečiai, jie buvo pasaulio piliečiai lietuviai.
Juk jau 1920 metais S. Darius veržėsi į Lietuvą ir visus kitus ragino čia vykti kurti jauną mūsų valstybę. Ir čia atvykęs jis ne tik baigė lakūnų kursus, bet ir atvežė visą puokštę sporto šakų – beisbolą, ledo ritulį, boksą, krepšinį ir pradėjo kurti sporto organizacijas, projektavo pirmojo Lietuvoje stadiono matmenis.
Vienoje iš šios parodos nuotraukų ir matome S. Dariaus ir S. Girėno stadioną, pastatytą pagal tuos metmenis. Jame 1991 metais ir įvyko Pasaulio lietuvių ketvirtosios sporto žaidynės.
Daug galėčiau pasakoti, kaip S. Darius buvo vienas iš pirmųjų idėjos autorių atgauti Lietuvai Klaipėdos kraštą.
Būtent jis 1923 metais pasakė: aš būsiu pirmas savanoris vaduojant Klaipėdą. Ir juo buvo sujungiant Didžiąją ir Mažąją Lietuvas.
Būtent S. Darius, vykdamas atostogų į Ameriką per Prancūziją, Paryžiuje sutiko Čarlzą Lindbergą, švedų kilmės amerikietį, kuris ten atskrido iš Amerikos vienviečiu lėktuvu. Buržė aerodrome Č. Lindbergą pasitiko šimtatūkstantinė minia ir, matyt, tada S. Dariui susopo, kad daug jaunesnis už jį lakūnas įveikė Atlantą, nes tuo metu įveikti šiaurės Atlantą buvo daug sudėtingiau nei dabar pakilti į kosmosą. Ir būtent tada S. Darius apsisprendė, kad į Lietuvą grįš lėktuvu.
Pasiruošimas skrydžiui buvo gana sudėtingas, S. Dariaus ir S. Girėno niekas nerėmė, todėl jie kartais darydavo šou, šventes, bet įsigyti lėktuvą, kurį pavadino „Lituanica“, jiems teko vis dėlto už savo lėšas.
O juk jiedu turėjo sėkmingą verslą ir galėjo turėti labai patogų gyvenimą, tačiau pasiryžo atlikti misiją - ne tik perskristi Atlantą, bet garsinti Lietuvos vardą.
Šių dviejų lakūnų likimas buvo dramatiškas, tragiškas ne tik aukojantis savo šventam tikslui, bet ir po mirties jie nerado ramybės: jų kūnai 31 metus buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą – dvidešimt metų jų kūnai buvo laikomi Medicinos institute.
Tik 1964 metais Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nario, gulagų kankinio skulptoriaus ir poeto Vytauto Mačiuikos iniciatyva ir pastangomis jų kūnai iškilmingai buvo palaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Daug galėčiau pasakoti apie mūsų didvyrius lakūnus, bet aš dariau šitą parodą tam, kad neformaliai priminčiau mūsų jaunajai kartai apie šią S. Dariaus ir S. Girėno istorinę misiją. Ir paroda apie tai nesibaigė, nes turiu labai daug darbų ir visi jie yra skirti mano miestui – Šiauliams.“
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
