23 metų Lietuvos rinktinės ir Elektrėnų „Energijos“ gynėjas Petras Nausėda ne tik žaidžia ledo ritulį, studijuoja ir siekia magistro laipsnio, bet dar ir rūpinasi savo paties įkurto labdaros ir paramos fondo „Sportas vaikams“ auklėtiniais. Kaip jis visa tai suspėja ir kaip jam sekasi?
Lietuvos rinktinėje – nuo 18 metų
– Kaip apibūdintumėte save? Koks esate žaidėjas? Kokios stipriosios ir silpnosios jūsų pusės? – savaitraštis „Balsas.lt savaitė“ paklausė P. Nausėdos.
– Silpnųjų gal neišduosiu, kad varžovai nesužinotų, o stipriųjų turiu daug. (Juokiasi.) Patinka gintis, kietai stabdyti varžovus, labai mėgstu kontaktinį žaidimą. Visada stengiuosi žaisti agresyviai ir padėti savo vartininkui išvengti nemalonumų.
Pats į puolimą taip pat kartais įsijungiu, bet esu labiau gynybinio plano ledo ritulininkas. Su Mindaugu Kieru sudarome gynėjų porą, esame susižaidę, puikiai suprantame vienas kitą. Kai jis nučiuožia į puolimą, aš pasilieku gynyboje, pasaugau jo paliktą plotą.
– Esate vienas jauniausių žaidėjų Lietuvos ledo ritulio rinktinėje. Tai daugiau privalumas ar trūkumas?
– Na, taip esu vienas iš jaunesnių, bet pats to kažkaip nelabai ir jaučiu. Gal dar kiek trūksta patirties, bet manau, kad mano sąlyginai jaunas amžius bet kokiu atveju yra privalumas. Apskritai į Lietuvos ledo ritulio rinktinę aš patekau vos sulaukęs 18 metų, todėl turėjau puikią progą tobulėti su pačiais geriausiai mūsų šalies žaidėjais.
Žaisti ledo ritulį – garbė
– O ar galėtumėte palyginti, koks jausmas yra atstovauti Lietuvos rinktinei ir klubui?
– Tai sunkiai sulyginami dalykai, nes į rinktinę susirenkame tik kelioms savaitėms per metus, tuo tarpu su klubu treniruojamės kiekvieną dieną, ten jau viskas įprasta. Vis dėlto ir rinktinėje visi jaučiamės kaip šeima. Čia suvažiuoja ir žaidėjai iš užsienio ekipų, visada malonu juos pamatyti.
Atstovaudamas Lietuvos rinktinei tikrai jauti, kad gini savo šalies garbę, juk rungtyniauji apsivilkęs nacionalinės rinktinės aprangą. Apskritai manau, kad yra didžiulė garbė vien jau žaisti ledo ritulį, o dar atstovauti savo šalies rinktinei išvis yra kažkas nepaprasto.
– Kaip manote, kokie Lietuvos rinktinės šansai artėjančiame Pasaulio ledo ritulio 1-ojo diviziono čempionate? Kurios komandos jums bus pavojingiausios varžovės?
– Mūsų šansai – patys geriausi, bet viskas turbūt priklausys nuo sėkmės ir aplinkybių. Manau, kad galime tikėtis patekti tarp prizininkų, pribrendome tam. Be abejo, čia daug ką lems ir psichologinis nusiteikimas.
Didžiausia mūsų stiprybė yra tai, kad esame draugiška komanda, puikus kolektyvas, žaidžiame kaip vienas kumštis ir kovojame negailėdami jėgų. Tikimės karšto savų sirgalių palaikymo, kuris mums taip pat labai reikalingas.
Iš būsimų varžovų bene grėsmingiausiai atrodo Kazachstano rinktinė, su kuria mums bus labai sunku. Bet neįveikiamų komandų čia nėra, tuo labiau kai žaisime prie savų sienų.
Trūksta susižaidimo
– Kaip vertinate neseniai vykusias dvejas draugiškas rungtynes su lenkais? Ar jose parodytas žaidimas ir pasiekti rezultatai tenkina?
– Na, iš pradžių tikėjomės abiejų pergalių, bet pavyko iškovoti tik vieną. Nieko nepadarysi, bet juk ne rezultatai dabar svarbiausi. Svarbiausia, kad tos rungtynės mums tikrai buvo naudingos, pasitikrinome savo jėgas, pamatėme, ko trūksta. Nesu treneris ir negaliu pasakyti, kokios didžiausios mūsų problemos tuose mačuose išryškėjo, bet manau, kad mums paprasčiausiai trūko susižaidimo ir vienas kito supratimo.
Vis dėlto nėra ko norėti, juk kai kurie legionieriai atvyko tiesiai į rungtynes. Džiugina tai, kad visi stengėsi, visi žaidė taip, kaip galėjo. Lenkijos valstybė yra dešimt kartų didesnė už Lietuvą, tad natūralu, kad ir jų rinktinė nėra pati silpniausia. Taigi mūsų pasirodymą vertinčiau teigiamai ir dar norėčiau pagirti sirgalius, kurių buvo pilna arena. Mes jau net bandėme įsivaizduoti, kaip atrodys pilna „Siemens“ arena, kai žaisime nebe draugiškas, o Pasaulio čempionato 1-ojo diviziono rungtynes.
Norėtų paragauti legionieriaus duonos
– Kol kas visą savo karjerą praleidote Elektrėnų „Energijos“ klube. Ar ateityje nesiruošiate pakelti sparnų ir išmėginti savo jėgų kurioje nors užsienio komandoje?
– Tiesą sakant, prieš kurį laiką buvau išvykęs į Kanadą, dalyvavau kelių klubų peržiūrose, bet nepavyko susitarti, o šiuo metu į užsienį per daug ir nesiveržiu, nes turiu pakankamai veiklos ir Lietuvoje. Ne tik žaidžiu ledo ritulį, bet ir studijuoju Teisės ir valdymo magistrantūroje Mykolo Romerio universitete, esu įkūręs labdaros ir paramos fondą „Sportas vaikams“.
– Žinoma, kada nors norėčiau išbandyti save ir užsienyje, pasijausti tikru profesionalu, kuris ledo rituliu užsiima nuo ryto iki vakaro. Bet kol kas noriu pabaigti mokslus ir visiems įrodyti, kad sportas ir mokslas nėra nesuderinami dalykai.
– O ar Lietuvoje įmanoma pragyventi vien iš ledo ritulio?
– Turbūt nėra neįmanoma, bet truputį sunkoka, reikia prisidurti ir iš kitur.
Rūpinasi vaikų globos namų auklėtiniais
– Papasakokite truputį daugiau apie savo įkurtą fondą „Sportas vaikams“. Kuo jis užsiima?
– Šis fondas rūpinasi Elektrėnų vaikų globos namų auklėtiniais, suteikia jiems progą nemokamai sportuoti ir net apsilankyti kai kuriuose sporto renginiuose. Vaikams tai labai patinka. „Sportas vaikams“ nuolat ieško geranorių rėmėjų, kurie galėtų prisidėti prie šio fondo veiklos. Stengiamės aprūpinti vaikus sporto inventoriumi, kad jie galėtų treniruotis ir tobulinti savo mėgstamos sporto šakos įgūdžius.
Kol kas į fondo veiklą yra įtraukta apie 14 vaikų, kurie praktiškai kasdien po pamokų ateina į treniruotes. Jiems jos – didžiausias džiaugsmas. Vaikų globos namų auklėtiniai, kurių jauniausiesiems yra vos šešeri metai, lanko dziudo, plaukimo, dailiojo čiuožimo, imtynių, ledo ritulio ir kitų sporto šakų treniruotes ir svajoja užaugę būti tikrais sportininkais.
Nors tokios jų svajonės daug kam gali pasirodyti nerealios, aš, matydamas kaip noriai ir su kokiu užsidegimu jie visa tai daro, galiu garantuoti, kad kai kurie iš jų tikrai pasieks savo ir gal net taps Lietuvos čempionais. Vis dėlto jiems dabar svarbesnės gal ne tiek tos pačios treniruotės, o dėmesys, kurio jie sulaukia.
– Kokia yra komandos draugų reakciją į šį fondą? Ar sulaukiate daug pagyrų?
– „Energijos“ ledo ritulininkai labai palaiko šį projektą ir kiek gali prisideda, ypač padeda Dovydas Kulevičius. Aplinkiniai pagiria labai dažnai, bet, žinote, vien gražiais žodžiais ilgai juk gyvas nebūsi. Štai ir politikai labai teigiamai atsiliepia apie šį fondą, bet realios paramos iš jų mes beveik ir nesulaukiame.
– Ko palinkėtumėte fondo „Sportas vaikams“ globojamiems vaikams ir Lietuvos rinktinei?
– Vaikams norėčiau palinkėti niekada nesuleisti rankų ir siekti savo tikslų, tada viskas tikrai bus gerai, o Lietuvos rinktinei – sėkmės ir pergalių. Lietuvos žmonėms norėčiau palinkėti, kad jie dar labiau pamiltų ledo ritulį, ateitų į arenas ne tik mūsų palaikyti, bet ir pačiu ledo rituliu pasigrožėti. Juk dar neteko sutikti tokio žmogaus, kuris atėjęs į ledo ritulio rungtynes pasakytų, kad jam jos visai nepatiko.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės!