Kauno „Žalgirio“ ekipos kapitonas Paulius Jankūnas po pergalės Aleksandro Gomelskio taurės turnyre prisipažino nesitikėjęs, kad jo komanda Maskvoje atrodys taip gerai.
Po finalo rungtynių vykusioje spaudos konferencijoje žurnalistai P.Jankūno pasiteiravo, ar jis ką nors žinojo apie legendinį Sovietų Sąjungos ir Rusijos krepšinio trenerį A.Gomelskį, mirusį 2005 metais.
Už Kaune gimusį ir užaugusį, tačiau rusų kalbos nemokantį puolėją atsakė „Žalgirio“ strategas Rimantas Grigas: „Jį Lietuvoje tikrai visi žino. Anksčiau mūsų žmonės negalėjo pasakyti, kas yra Sovietų Sąjungos ministras pirmininkas, tačiau žinojo, kas yra Arvydas Sabonis“.
P.Jankūnas legendinio rusų trenerio turnyre buvo vienas geriausių „Žalgirio“ žaidėjų. Vasarą ilsėjęsis aukštaūgis teigė laukiantis sėkmingo sezono. Kad jo žodžiuose yra daug tiesos, krepšininkas puikiu žaidimu įrodė Maskvoje.
„Žalgirio“ pasirengimas naujam sezonui jau baigėsi. Po pergalės Maskvoje miegoję vos 3 valandas, jie vakar anksti ryte išskrido į Rygą. Ten rytoj prasidės SEB Baltijos krepšinio lygos Prezidentų taurės turnyras. Pusfinalyje Lietuvos čempionai kausis su aršiausiu savo varžovu Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubu.
– Pauliau, ar prieš vykdami į Maskvą tikėjotės iškovoti A.Gomelskio taurę? – „Respublika“ paklausė P. Jankūno.
– Be abejo, smagu, kad rengdamiesi sezonui nugalėjome tokias stiprias komandas. Po draugiškų rungtynių Italijoje manėme, kad būsime prastesnės sportinės formos, tačiau turnyras Maskvoje parodė, kad su stipriais varžovais jau dabar galime žaisti geru lygiu. Tai labai džiugina. Tikiuosi, įdėję daugiau darbo žaisime dar geriau.
– Vadinasi, kitame turnyre atrodysite dar galingiau?
– Sunku prognozuoti. Tai tik vienas turnyras, kuris jau – istorija, todėl nežinia, kaip atrodysime kitame. Jeigu neužpuls traumos ir toliau taip gerai dirbsime ta pačia linkme, rezultatai tikrai turėtų būti geri. Komanda puikiai sukomplektuota, ją ruošiamasi dar labiau stiprinti. Labai smagu, kad taip žaidžiame jau sezono pradžioje.
– Finalo rungtynių su Atėnų „Panathinaikos“ pirmajame kėlinyje žaidėte puikiai, tačiau vėliau jus pristabdė Antonis Fotsis. Ar jis neparankus priešininkas?
– Galbūt ne tiek pristabdė, kiek aš pavargau. Mačo pradžioje daug taškų jiems įmetėme iš po krepšio, todėl varžovai ėmė mus atidžiau prižiūrėti. Tuomet rankos atsirišo snaiperiams, o mes kamuolius perduodavome jiems. Rungtynių metu keitėme taktiką – vieną kėlinį žaidėme per didelius, kitą - per mažesnius krepšininkus.
– Turbūt buvo malonu nemažo gerbėjų palaikymo sulaukti ir Maskvoje?
– Taip, tikrai nesitikėjome, kad jų bus tiek daug. Po rungtynių jie su Lietuvos vėliavomis ir „Žalgirio“ šalikais iš tribūnų nusileido šalia aikštės ir mums padėkojo. Labai smagu, kad ir Maskvoje yra visa sauja mūsų gerbėjų.
– Ar į komandą atėjus Willie Deanui sulaukiate daugiau perdavimų po krepšiu?
– Nežinau, ar daugiau – DeJuanas Collinsas atlikdavo taip pat nemažai perdavimų. Tikrai negaliu sakyti, kad atėjus Willie perdavimų sulaukiu dažniau. Abu šie gynėjai yra aukšto lygio krepšininkai ir žino, kada kamuolį reikia perduoti aukštam, kada – mažam žaidėjui.
– Turnyrą laimėjote, tačiau spragų komandos žaidime dar yra. Kokios jos?
– Pagrindinė problema yra tai, kad dabar turime tik devynis žaidėjus ir treniruotėse negalime žaisti penki prieš penkis. Todėl negalime toliau gerinti tarpusavio veiksmų rungtyniaujant prieš aikštės gynybą ir tobulinti kitų žaidimo elementų. Laukiame sugrįžtančiųjų po traumų ir naujo žaidėjo, kad galėtume gerinti komandinius veiksmus.
Rokas Buračas
