Baigiasi antrieji krizės metai, o jai galo nematyti ir kitąmet. Pažvelgus į valstybės biudžetą matyti, kad reikia dar labiau veržtis diržus.
„Ekonomika.lt“ domisi, ką apie galimybes greičiau įveikti krizę ir kitų šalių patirtį mano į šią sritį nuolat besigilinantis socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Povilas Gylys.
Dar 2008 metų rudenį, kai Lietuvoje buvo tik kalbama apie krizės pavojų, vienoje konferencijoje diskutavo du užsienio analitikai. Pirmasis, iš JAV Bostono universiteto, teigė, kad ši krizė bus kitokia, nes aukštyn kojomis apvers žmonių mąstymą. Antrasis, suomis, sakė, kad visos krizės vyksta pagal tą patį scenarijų maždaug kas 8–10 metų, tik žmonių atmintis labai trumpa. Kaip žvelgtumėte į šią diskusiją šiandien?
Abu savaip teisūs. Ši krizė išsiskiria globalumu. Ji atėjo per besaikes paskolas Amerikoje. Negalime jos laikyti įprasta cikliška krize, kuri užkoduota versle.
Žmonija buvo pramokusi valdyti cikliškas krizes. Britų ekonomistas Johnas Maynardas Kaynesas suformulavo principus, kurie padeda „nupjauti“ krizių ciklų viršūnes. Manyčiau, dabartinis nuosmukis susijęs pirmiausia dėl nesugebėjimo valdyti ir iš dalies dėl to, kad buvo atsisakyta keinsistinių principų. JAV nebuvo sprendimų, ribojančių paskolas asmenims, kurie nesugebės jų grąžinti, ir privatūs bankų instinktai nugalėjo viešuosius. Tai – pasaulinė bėda ir Lietuva – ne išimtis.
Jei Lietuvos bankas būtų ėmęsis priemonių, kad taip staiga nedaugėtų eurų, nebūtume išpūtę tokio burbulo, kai, neturėdami pinigų, kūrėme turtą, kuris nekūrė kitos pridėtinės vertės. Paskui, užuot raminusi žmones, valdžia ėmė gąsdinti ir didinti mokesčius. Žmonės reagavo mažindami vartojimą.
Ką daryti?
Reikia stebėti, kas vyksta Europoje, ir apsispręsti, ar vykdyti absoliutaus taupymo politiką, ar laikinai atidėti sprendimą dėl euro įvedimo ir bandyti per tą laiką kelti ekonomiką. Kažin, kuris scenarijus būtų geresnis? Tai būtų sunkūs sprendimai. Bet juk ir padėtis be galo sunki: baisus nedarbas, emigracija, o mes nė nebandome to stabdyti. Rimtai pamąstyti bijo ir Prezidentūra, ir Vyriausybė, ir Seimas, nes tai – rizikinga.
Mūsų šalyje stagnacija (išskyrus pradėjusį gerėti eksportą). Jeigu Vakarus užguls 2 krizės banga, atkris ir eksportas. Juk dar nesibaigė euro krizė.
Kiek gali sau padėti viena Lietuva?
Teoriškai turime du svertus: centrinį banką su sava finansų politika ir Vyriausybę su viešaisiais finansais. Tačiau, pasirinkę valiutų valdybos modelį, atėmėme iš šalies galimybę valdyti pinigų politiką. Amerika, turėdama 10 proc. bendrojo vidaus produkto deficitą, spausdina dolerius, bankai mažina palūkanų normas. Nesigaili valiutas devalvavę lenkai, ispanai. Lietuvos bankas to daryti negali ir net pasyviai stebi užgriūvančius eurus. Galų gale priimkime sprendimą: arba skubėkime į eurą, arba valdykime krizę litu.
Vyriausybė turi imtis paslaugų pirkėjo vaidmens: statyti viadukus, tiesti kelius, renovuoti būstus, o dabar tik taupymas galvoje. Yra proga imtis viešosios iniciatyvos. Tą sako klasikas Johnas Maynardas Keynesas. Tačiau mūsų politikai jo neskaitė, todėl mano, kad viskas išsispręs savaime.
Vien kapodami biudžetą, problemų neišspręsime, nes tai reiškia tik Vyriausybės išlaidų mažinimą ir blogų lūkesčių stiprinimą.
Suprantu biudžeto planuotojus. Geriau suformuoti minimalų, kad paskui būtų galima trimituoti apie planuotų pajamų viršijimą. Tai būdinga visiems biudžetiniams režimams. O juk biudžeto filosofija Lietuvoje nė nebuvo svarstoma. Daugiau dėmesio skiriame apsivogusiai artistei, negu tokiems fundamentaliems ir kiekvienam svarbiems dalykams. Bet tam reikia strateginio mąstymo, o pas mus mąstoma dalimis.
Ekonomika – susisiekiantys indai. Negalima keisti kurio nors vieno nematant visų.
Faktai:
Johnas Maynardas Kaynesas apie vartojimą ir investicijas:
• Kad atsigautų investicijos, pirmiausia turi atsigauti poreikis vartoti. Būtent poreikis vartoti turi būti didesnis už poreikį investuoti.
• Kad padidėtų poreikis vartoti, žmonės turi gauti didesnes pajamas.
• Sunkmečio sąlygomis labiausiai ima taupyti tie žmonės, kurie gauna didesnes pajamas.
• Ekonomikos požiūriu nedarbas yra visiškai beprasmis. Mašinos stovi, bet jomis niekas nesinaudoja. Kapitalo užtenka, bet nedaug kas drįsta jį naudoti. Vienintelis dalykas, kurio trūksta, yra perkamoji galia. Dėl to valstybei reikia imtis priemonių, pavyzdžiui, geriau mokėti darbininkams už griovių kasimą ir už tų pačių griovių užkasimą vien tam, kad darbininkai išleistų uždirbtus pinigus drabužiams ir maistui. Pinigai pakeis savininką ir galų gale sukels norą investuoti.
Ar baigsis krizė 2011metais?
Vytautas Kudzys, Lietuvos logistikos asociacijos prezidentas:
Bendrasis vidaus produktas auga, bet tik dėl eksporto, o realiai atsigauti ekonomika pradės tik padidėjus vartojimui. Verslas negali ilgai suktis tuščiomis arba į minusą. Jeigu Vyriausybė pradės vykdyti pažadus skatinti verslą, kitais metais bus truputėlį geriau nei šiemet.
Asta Ungulaitienė, investicinio gyvybės draudimo UAB „Aviva: Lietuva“ generalinė direktorė:
Šiemet jau pajutome, kad žmonės pradeda atgauti pasitikėjimą, drąsiau ir didesnes sumas investuoja, jau nenutraukinėja draudimo sutarčių, o ir darbo pradeda dairytis ne bet kokio, o geresnio. Šie požymiai susiję su gerėjančiais lūkesčiais, o tai – geras ženklas.
