Prieštaringa biografija
Buvęs Rusijos gynybos ministras P. Gračiovas mirė sekmadienį, rugsėjo 23 dieną 14:40 Višnevskio vardo klinikinėje ligoninėje apsinuodijęs grybais. Jis buvo pirmasis Rusijos gynybos ministras, žlugus Sovietų Sąjungai. P. Gračiovas gimė 1948 metais Rvy kaime Tulos srityje. Baigęs mokyklą, jis įstojo į Riazanės oro desantininkų mokymo įstaigą, kurią su pagyrimu baigė 1969 metais. Per 10 metų iš smulkaus žvalgybos padalinio vadovo jis tapo desantininkų bataliono vadovu ir įstojo į Frunzės vardo karo akademiją. Baigęs ją, 1981 metais, P. Gračiovas buvo išsiųstas į Afganistaną, kur sovietų kariuomenė jau dvejus metus kovojo su modžachedais. Afganistane jis vadovavo vienam desantininkų padalinių. Nuo 1983 iki 1985 metų jis tarnavo SSRS teritorijoje, o 1985 vėl buvo išsiųstas į Afganistaną.
1988 metais P. Gračiovui buvo suteiktas SSRS didvyrio apdovanojimas „už karinių užduočių atlikimą su minimaliais žmogiškaisiais nuostoliais“.
Būsimasis gynybos ministras Afganistane iš viso praleido daugiau nei penkerius metus ir iš ten grįžo turėdamas generolo-majoro laipsnį. Baigęs Generalinio štabo akademiją, 1990 metais jis buvo paskirtas oro desantininkų pajėgų vadu.
1991 metų rugpjūtį jis gavo įsakymą įvesti į Maskvą karines pajėgas. Įvykdęs paliepimą, jis jau kitą dieną įsakė šturmuoti Baltuosius rūmus, kur tuo metu bazavosi Aukščiausioji Taryba, ir perėjo į Rusijos prezidento Boriso Jelcino pusę.
Po pučo P. Gračiovas buvo paskirtas pirmuoju SSRS gynybos viceministru. Kai 1991 metų gruodį buvo pasirašyti Belovežo susitarimai, oficialiai sugriovę Sovietų Sąjungą, P. Gračiovas pasisakė už bendrų NVS karinių pajėgų sukūrimą. 1992 metų gegužę jis buvo paskirtas Rusijos gynybos ministru ir tapo pirmuoju karinių pajėgų vadu posovietinės Rusijos istorijoje.
P. Gračiovas ne kartą yra pareiškęs, kad kariuomenė turi visada išlikti nuošalyje ir nesikišti į vidines politines problemas. Stiprėjant 1993 metų politinei krizei, jis išlaikė šias savo nuostatas, bet 1993 metų spalį galiausiai ėmė palaikyti B. Jelciną ginče su Aukščiausiąja Taryba ir įsakė šturmuoti Baltuosius rūmus.
Vadovaujant P. Gračiovui, iš Rytų Europos sparčiai buvo išvesti sovietų daliniai, o ministras ne kartą buvo kritikuojamas dėl korupcijos Vakarinėje pajėgų grupėje. Už tai, kad Vokietijoje „karinėms reikmėms“ įsigijo verslo klasės automobilius, gavo pravardę „Paša mersedesas“. Vėliau P. Gračiovas liudijo byloje dėl žurnalisto Dmitrijaus Cholodovo nužudymo. Šis žurnalistas vykdė korupcijos tyrimą tarp karininkų.
1994 metais žlugus prorusiškam čečėnų opozicijos bandymui nuversti Čečėnijos vadovą Džocharą Dudajevą, P. Gračiovas pažadėjo „paimti Grozną per 2 valandas“, panaudodamas tik minimalias desantininkų pajėgas.
1994 metų gruodį prasidėjo Pirmasis Čečėnijos karas, ir P. Gračiovas susilaukė didžiulės kritikos bangos dėl itin prasto kariuomenės pasiruošimo. Didžiausią visuomenės nepasitenkinimą sukėlė naujametinio Grozno šturmo žlugimas, P. Gračiovo žodžiai tariant, dėl „aštuoniolikmečių jaunuolių, mirštančių už Rusiją su šypsena veide“.
Vėliau P. Gračiovas ir toliau buvo kritikuojamas opozicijos tiek dėl Čečėnijos kampanijos, tiek dėl kariuomenės padėties, nes jis pasisakė už karinių pajėgų mažinimą ir parėjimą prie kontraktinės kariuomenės.
Pirmosios B. Jelcino kadencijos pabaigoje P. Gračiovas tapo vienu nepopuliariausių jo ministrų.
Antrojo naujų prezidento rinkimų turo išvakarėse P. Gračiovas buvo atstatydintas ir priimtas patarėju į kompaniją „Rosvooruženije“, kur dirbo 10 metų. 2007 metais P. Gračiovas tapo Omsko kompanijos „Radijozavod imeni A. Popova“ generalinio direktoriaus patarėjų grupės vadovu.
Nevienareikšmiški vertinimai
Pasak vyriausiojo „Nacionalinės gynybos“ žurnalo redaktoriaus Igorio Kortčenko, vienareikšmiškai vertinti P. Gračiovo veiklos negalima: „Jis turėjo trūkumų, pagrindinis buvo kariuomenės įtraukimas į 1993 metų konfliktą, nors pats Gračiovas iki paskutinės akimirkos atidėliojo šį sprendimą. Ir kariuomenės nepasiruošimas karui Čečėnijoje, kai ginkluotoms pajėgoms teko pirmą kartą vykdyti karinius veiksmus savo teritorijoje. Tačiau buvo Gračiovo veikloje ir pozityvūs momentai, ir apskritai jų buvo netgi daugiau nei negatyvo.“
„Dėl susiklosčiusių aplinkybių atsidūręs gynybos ministro poste, Gračiovas sugebėjo išsaugoti branduolinių ginklų kontrolę. Nemažai valstybių svarstė galimybę tapti branduolinėmis, ir reikėjo didelių pastangų, stengiantis įtikinti Ukrainą, Baltarusiją ir Kazachstaną atsisakyti šios idėjos. Visi ginklai buvo pervežti į Rusiją, nepateko į teroristų rankas, iš viso jokių incidentų su jais nebuvo. Ir tai neabejotinai yra Gračiovo nuopelnas“, – pasakoja I. Kortčenko.
Dar vienu P. Gračiovo nuopelnu ekspertas laiko sovietų karių išvedimo iš Rytų Europos valstybių užtikrinimą: „Gračiovas labai daug padarė dėl to, kad iš Europos kariai būtų perdislokuoti į Rusiją. Deja, jam įtaką darė politinė valdžia dėl išvedimo laiko, bet kritika jo atžvilgiu buvo nesąžininga. Kaip vėliau paaiškėjo, Gračiovas buvo sąžiningas žmogus. Jis turėjo daugybę galimybių nesąžiningai praturėti, bet to nepadarė.“
