Per daugiau nei penkiolika metų garsiausias iš Lietuvos pianistų, muzikos pedagogas, Nacionalinės premijos laureatas Petras Geniušas koncertuoti užsuka maždaug kartą per metus. Ir visada su siurprizais.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šią savaitę virtuozas Šiaulių filharmonijoje šiauliečius nudžiugino garsaus vokiečių kompozitoriaus Roberto Šumano metams skirtu koncertu ir naujutėlės savo kompaktinės plokštelės, kurioje du R. Šumano kūriniai „Margi lapeliai, op 99“ ir „Fantazija C-dur, op. 17“, pristatymu.
O stebinti publiką Petrui Geniušui, atrodo, įprasta: tai jis dalyvauja projektuose, kur džiazas kryžminamas su klasikine muzika, tai groja miuziklų pastatymuose, tai muzikuoja per melodeklamacijas... Ir neįtikėtinai lengvai grįžta prie klasikos aukso fondo. Prie Roberto Šumano...
- Kodėl naujajam įrašui pasirinkote būtent Robertą Šumaną – tokį lyrišką, romantišką?
- Robertas Šumanas toli gražu nėra tik lyriškas ir romantiškas – jis labai visoks. Pirmiausia jis yra vienas iš geriausių visų laikų kompozitorių, kurių ne tiek ir daug. Gal koks dešimtukas ar penkioliktukas.
Pagalvokite, yra dešimtys tūkstančių muzikantų, pianistų ir kompozitorių, o virš jų yra šitie dešimt ar kiek ten: Johanas Sebastijanas Bachas, Liudvigas van Bethovenas, Volfgangas Amadėjus Mocartas, Francas Jozefas Haidnas, Francas Šubertas, Robertas Šumanas, Frederikas Šopenas, Ferencas Listas... Tik keletas! Ir kiekvienas iš tų kompozitorių yra absoliučiai nevienareikšmiškas – su didžiule amplitude.
Robertas Šumanas, aišku, priklauso romantikų epochai ir yra labai romantiškas, bet kartu yra labai įvairus, labai gilus kompozitorius. Jo kūriniuose - absoliučiai neišmatuojama vidinių išgyvenimų amplitudė: gelmių, pakilimų ir nusileidimų, tamsos ir šviesos, švelnumo ir pykčio, fantazijos, beprotybės ir stulbinamo intelekto.
Mes, visi normalūs žmonės, esame tiktai labai silpnas tirpalas, nes tik genijai yra koncentratai.
Sakau tai savo studentams, nes tik manoma, kad, pavyzdžiui, L. van Bethovenas buvo toks ar kitoks, o iš tiesų jis visoks buvo – koks tik nori. Štai todėl R. Šumano kūrinius atlikdamas bet kuris atlikėjas gali pasireikšti.
- Tai kiek reikia pianistui patirties atrasti tikrąjį R. Šumaną, o ne jam priklijuotą etiketę?
- Niekada neįmanoma pasiekti tikrojo Roberto Šumano, nes tik jis pats buvo tikras.
Bet, kita vertus, jis duoda galimybę net jaunam žmogui – aš, pavyzdžiui, būtent studijų metais pamilau jį. Nes Maskvos konservatorijoje visada buvo gyvas Roberto Šumano kultas: tai perteikė ir mano mokytoja profesorė Vera Gornostajeva, ir Henricho Neihauzo tradicija.
R. Šumanas, tarp kitko, yra nepaprastai „pianistiškas“ – jo geriausi kūriniai yra kaip tik parašyti fortepijonui. Jis šimtu procentų sugebėjo išreikšti savo vidinį pasaulį tais fortepijono kūriniais. Todėl pianistui Robertas Šumanas yra aukso fondas – jo apeiti neįmanoma. Ir nepamilti neįmanoma. Bent aš nepažįstu pianistų, kurie nemyli R. Šumano.
- O įrašui jūs parengėte naujus jo kūrinius ar repertuarinius?
- Šie kūriniai buvo groti. Šiek tiek... „Margi lapeliai, op 99“ tik keletą kartų atlikau. Tai irgi labai fundamentalus kūrinys – keturiolika pjesių, tarp kitko, labai nelengvas riešutėlis pianistui. Vadinasi, tai kaip ir pusiau naujas man kūrinys.
O „Fantaziją C-dur, op 17“ aš grojau dar mokydamasis trečiajame kurse pas Verą Gornostajevą Maskvoje, paskui dar kartą buvau sugrįžęs prie jos – tik pusei sezono. Bet irgi ne per daugiausiai – tai ir jis ne tas repertuarinis kūrinys, kurį aš metų metus groju.
Taigi dabar kompaktinėje plokštelėje yra tie kūriniai, kurių atlikimą man labai norėjosi išbaigti, todėl praėjusiais metais aš juos labai daug grojau, šlifavau. Štai dabar labai ir džiaugiuosi juos galėdamas pristatyti.
- Kiek kompaktinių plokštelių jūs įrašote per metus?
- Ne tiek daug. Juk klasikinei muzikai įrašyti yra skiriamas ne toks galingas finansavimas, jog galėčiau dažnai įrašinėti.
Pavyzdžiui, šią plokštelę rėmė Kultūros ministerija pagal nacionalinės premijos laureatų kūrybos sklaidos programą. Tačiau ir nacionalinės premijos laureatai negali kasmet būti finansuojami – galų gale ir kitų laureatų atsiranda.
Nors, aišku, yra ir ne vien mano solinių plokštelių išleista, todėl skaičiuojant ir jas išeina, kad aš kasmet kažką įrašau.
- Kai įrašas padarytas, ar jūs visada esate patenkintas rezultatu, atlikimo kokybe?
- Žinote, o kartais nustembu savo senesnius įrašus išklausęs. Atrodo, kad aš jau naujas tiesas suradau, o klausydamasis jų suvokiu, kad ir ankstesniame etape buvo kažkas gero. Todėl negaliu pasakyti, kad įrašais nusiviliu, nors, aišku, muzikantas, viena vertus, tobulėja, o kita vertus, ir kažką praranda.
- Beje, iš kiek įrašų variantų atsirenkate geriausiąjį kompaktinei plokštelei?
- Atrinkti yra labai sudėtinga. Labai... Tai labai sunkus darbas ne tik garso režisieriaus, bet ir atlikėjo: kartu iš pradžių įrašome, kartu atrinkinėjame, klijuojame. Apskritai įrašyti klasikinį CD – net solinį – pakankamai keblus, daug laiko reikalaujantis darbas.
O jei skaičiuosime ir pasiruošimą įrašui, tai... Mažiausiai pusę metų groji, paskui pačiam įrašui yra skiriamos trys ar keturios dienos. Nors šią kompaktinę plokštelę įrašinėjau penkias dienas – maždaug šešias valandas muzikos, iš kurių reikėjo atrinkti tą vieną vienintelę.
- Jūs – dar ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, ne tik koncertuojantis pianistas...
- Atlikėjų, kurie nėra pedagogai, nėra daug, nes pianistas atlikėjas niekada nežino, kada pasibaigs jo karjera. O jei yra, tai – Vakaruose, o ne Lietuvoje. Ir tai tik tie, kurie galėjo iš koncertų susikrauti tokį turtą, kad galėtų ramiai gyventi iki senatvės.
O šiaip pianistas yra toksai padaras, kurio ateitis visiškai negarantuota. Aš visą gyvenimą groju koncertuose, bet už tai man kaip pianistui pensija nenumatyta.
- Bet mokesčius tai mokate, dabar ir jau – po 40 procentų nuo honorarų...
- Taip tai taip... Bet jei kreiptum dėmesį į viską, dėl ko skauda širdis, tai iškart būtų galima gultis ir po velėna.
Kita vertus, pianistas kiekvieną dieną gauna ir labai daug džiaugsmo iš savo darbo. Paskui, aišku, valstybė nusprendžia: o jam ir taip gerai...
Todėl ir būtinas stabilus pedagoginis darbas, kur gautum algą, o paskui – ir pensiją.
- Ko gero, sudėtinga pedagoginį darbą derinti su atlikėjo karjera, nes tenka ilgesniam laikui išvykti į koncertus, palikti studentus?
- Čia jau studento pasirinkimas: arba jis mokosi pas muzikos pedagogą, arba pas artistą atlikėją ir susitaiko su tuo, kad pamokos bus nereguliarios, bet gal kartais bus galimybė gauti kažko daugiau ir per retesnes pamokas.
Taip, būna, kad aš paskambinu savo mokiniams aštuntą ar devintą valandą vakaro ir sakau: ateik dabar į pamoką, rytoj – ne.
Be to, prieš šių dviejų darbų – atlikėjo ir pedagogo – dirbu ir trečiąjį – vadybininko. Nėra šiuo metu Lietuvoje pianistų vadybininkų geriems vadybininkams tai neapsimoka. Tai ir tenka pačiam rašyti ir atsakinėti į elektroninius laiškus, kalbėtis telefonu...
- Tačiau suspėjate ir tiek darbų dirbdamas dalyvauti įvairiuose ir neklasikinės muzikos projektuose...
- Man visada patiko ir kiti muzikos žanrai. Juk net mano oficialioje biografijoje, kuri būna siunčiama koncertų rengėjams, nurodoma, kad aš dalyvauju ir kryžminančiuose klasiką su džiazu, ir kitų žanrų projektuose.
Ir teatre aš groju: jau gerus dešimt metų dalyvauju Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Meistras ir Margarita“, kartu su broliu Juliumi – miuzikle „Kabaretas“, kuris pastatytas Kauno muzikiniame teatre.
Tikrai niekada nebuvo taip, kad aš būčiau rimtas, rimtas. Gal kaip tik tarp rimtų atlikėjų aš nelabai rimtas. Ir man tai patinka.
- O jei tokiuose projektuose norėtų dalyvauti jūsų studentai?
- Aš studijų metais nieko panašaus nedariau – buvau labai susikoncentravęs į specialybę, ypač mokydamasis Maskvoje. Tai tik paskutiniaisiais metais po truputėlį pradėjau, nes panorau realizuoti dar vaikystės laikų potraukį improvizacijai. Be to, sutikau tokius džiazo muzikantus kaip Vladimiras Čekasinas, Petras Vyšniauskas ir panorau su jais tą alkį improvizacijai numalšinti.
Su mano studentais tokių dalykų retai pasitaiko. Nors buvo keletas, kurie nutarė pereiti į vokalą arba į džiazą, ar popmuziką, nes studijų metais derinti ir tai, ir tai labai sunku. Viskas reikalauja profesionalumo.
O aš darau tai kaip mėgėjas – kaip laisvalaikio hobį realizuoju. Savo dalyvavimo tuose projektuose net nepavadinčiau džiazo improvizacijomis: mudu su V. Čekasinu labai daug repetuojame ir tai, ką pristatome publikai, yra kompozicinė šiuolaikinė mišraus pobūdžio muzika, kur džiazas Čekasino, o mano – šiuolaikinė klasikinė muzika.
Aš negaliu savęs pavadinti džiazmenu. Aš tik su labai rimtu džiazo muzikantu galiu parengti projektą, kuriame panaudojama klasika ir džiazas. Nepretenduoju būti vadinamas džiazistu. Ir įkalbinėsite mane ar ne, aš juo vis tiek netapsiu.
