Iki savivaldos rinkimų nelikus nė metų politikai surėmė ietis dėl skubių savivaldos įstatymo pakeitimų. Dar prieš 2007 metų savivaldybių tarybų rinkimus Konstitucinis teismas nurodė taisyti įstatymus ir leisti nepartiniams kandidatams į savivaldybių tarybas kelti savo kandidatūrą ne partijų sąrašuose. Deja per tris metus buvo kur kas svarbesnių darbų už šios savivaldos rinkimų tvarkos pakeitimus. Negana to, iš kišenės buvo ištraukta dar viena korta – tiesioginiai merų rinkimai. Pasigirdo kalbos, kad valdančiosios koalicijos programoje šis punktas buvo įrašytas, pati prezidentė įsakmiai pareiškė, kad jau kitąmet merai turi būt renkami tiesiogiai.
Deja minėtos problemos tėra tik menkutė savivaldos sistemos netobulumų dalis. O nuo jų pradėjus taisyti sistemą, lietuviška savivalda gali tapti dar keistesne ir mažiau funkcionalia. Viešojoje erdvėje sklandantys pasiūlymai tiesiogiai rinkti merą bei sudarinėti nepartinių kandidatų sąrašus tik apsunkina svarbiausių savivaldos problemų sprendimą. Tos problemos dažniausiai net neiškeliamos į viešumą.
Savivaldą slegiančios problemos
Viena svarbiausių problemų – savivaldybių finansų nestabilumas. Kaip žinia, Lietuvoje mokesčius renka Valstybinė Mokesčių Inspekcija, SoDra ir kitos centrinės valdžios institucijos. Būtent Gyventojų pajamų mokestis (GPM) ir nekilnojamo turto mokestis patenka į savivaldybių biudžetus. Tačiau jos pačios tų mokesčių nesurenka, o Seimas kasmet tuos mokesčius perskirsto. O perskirstymo tvarka yra nėra labai aiški. Apie 80% savivaldybės pajamų priklauso būtent nuo šio mistinio proceso. Negana to, mokesčiai, kurie sudaro savivaldybių biudžetą yra nustatoma ne pačių savivaldybių tarybų, o Seimo. Todėl praktiškai, savivaldybės negali prognozuoti, koks bus jų biudžetas po trejų, ketverių metų. Negali prognozuoti, todėl negali ir kryptingai veikti, imtis ilgalaikių stambaus masto projektų ir t.t.
Greta finansinio savarankiškumo trūkumo egzistuoja ir kitos ne mažiau rimtos problemos. Savivalda Lietuvoje yra tik siekiamybė, o ne realybė. Savivaldybės yra prastai veikiantys, labai riboto savarankiškumo centrinės valdžios aparato dalys. Savivaldybės tarnautojai yra valstybės tarnautojai – jų darbo santykius reglamentuoja valstybės tarnybos įstatymas, todėl žmonių išrinkti miesto ar rajono atstovai net negali pasirinkti savo komandos, kuri galėtų padėti įgyvendinti įsipareigojimus bei rinkimines programas. Valstybės tarnyba yra iš esmės pati neefektyviausiai veikianti organizacinė struktūra, nes jos principai nemotyvuoja darbui. Atlyginimai yra mokami ne pagal darbo rezultatus, o pagal neaiškią kvalifikacijų ir rangų sistemą, prasižengusio ar netinkamai dirbančio darbuotojo atleidimo procedūra yra be galo sudėtinga, todėl visai nenuostabu, kad vietiniai valdininkai pasodinti prieš 10 metų šiltoj vietoj čia ir tebesėdi, ir toliau geria kavą bei imituoja darbą (labai tikiuosi, kad ne visi).
Savivaldos neįgalumas sąlygoja gyventojų nepasitikėjimą ja, nes rinkiminiai pažadai dažniausiai būna neįgyvendinti, būtent dėl to, kad savivaldybės nėra pakankamai savarankiškos ir nepriklausomos, kad galėtų vykdyti realią, matomą veiklą. Negana to, joms trukdo ir per maža atsakomybė rinkėjams, pernelyg centralizuotos, nuo gyventojų nutolusios sprendimų priėmimo procedūros.
Lietuvos įstatymai savivaldybes pavertė centrinės valdžios įrankiu, o ne vietos gyventojų savivaldos organu. Savivaldybės veiklos principai priklauso, ne nuo gyventojų pageidavimų, bet nuo Seimo narių priimtų įstatymų. Blogiausia, kad vietos politikai ir valdininkai net nesivargina suteikti gyventojams daugiau galimybių sprendimus priiminėti tiesiogiai, ypač jei tai liečia jų gyvenamąją aplinką – seniūnijas, kaimus, miestelius ir t.t. Lietuvoje egzistuoja tik vienas savivaldos lygmuo, todėl yra tiesiog neįmanoma atsižvelgti į visų gyventojų, bendruomenių interesus. Savivaldybių tarybų rinkimas pagal partinius sąrašus visiškai neatspindi vietos savivaldos principų, nes net turint kelis favoritus iš skirtingų politinių jėgų susiduri su problema, kai turi atiduoti balsą tik už vieną jų bei jo partijos bendražygius, kurių tu net nenori matyti savivaldybės taryboje, o gal net apie juos nesi girdėjęs. Seniūnijos neturėdamos realios sprendimų priėmimo, politinės galios, neskatina vietos bendruomenių burtis ir tapatintis su seniūnijomis. Visų pirma, dėl to, kad seniūnai tėra savivaldybės administracijos darbuotojai, dažniausiai pasirinkti atstovauti valdančiųjų, o ne vietos gyventojų interesus.
Tiesioginių merų rinkimų ir nepartinių sąrašų problema
Nesiėmus spręsti aukščiau minėtų ydų, kosmetiniai savivaldos sistemos pakeitimai situacijos nepagerins. Juk visai nesunku įsivaizduoti merą su savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo galiomis, vadovaujantį nuo tarybos ir rinkėjų nepriklausomai valdininkų armijai. Kas gali paneigti, kad mero nepriklausymas nuo tarybos pasitikėjimo nepavers jo žmonių rinktu kunigaikščiu iki kadencijos pabaigos savo rinkėjus laikysiančiu įkaitais? Jei galvojate kad, tokiam merui atstatydinti galima tų pačių rinkėjų valia, įsivaizduokite kaip toks įrankis tampa galimybe politiniams oponentams nukreipti gero mero dėmesį nuo darbų miesto/rajono labui ir įvelti į permanentinį bandymą nuversti jį. Juolab dabar net žmonės tapę korupcijos sinonimais, dėka užsakomųjų straipsnių (deja, be įspėjimo, kad jie tokie) pavirsta į skaidrumo ir teisingumo apologetus.
Ne mažesnė problema iškils, kai bus įvykdytas Konstitucinio Teismo reikalavimas leisti nepartiniams dalyvauti savivaldos rinkimuose. Pati idėja gal ir nebloga, tačiau dabar peršamas jos įgyvendinimo būdas gali pridaryti rūpesčių. Partijose egzistuoja tam tikra drausmė sumažinanti atskiro politiko laisvę elgtis neatsakingai. Tuo tarpu nepartinių sąrašai į savivaldybių tarybas atves žmones, kurie neturi už savęs drausminančios jėgos. Kadangi išrinkti atstovai rinkėjų neatšaukiami, iškyla pavojus atsirasti masiškam populizmo protrūkiui. Panašiam, kuris į Seimą atvedė Tautos Prisikėlimo partiją. Žmonių suteiktas pasitikėjimas tokių politikų nesudrausmins. Net jei jis išgaruos, kėdę savivaldybės taryboje užims tas pats įtartinas nepartinis.
Ar to norime?
Išvados
Visas triukšmas dėl neva labai reikalingų savivaldos sistemos reformų tėra populizmo apraiška. Nes diskusijose vargiai paminimos tikros, spręstinos savivaldos problemos. Visas dėmesys koncentruojamas tik į visuomenėje atgarsio sulaukiančias detales, kurios tikrai nėra tokios svarbios. Savivaldos problemos yra kur kas gilesnės ir sudėtingesnės. Retas politikas pripažins tai. Galų gale, pats tų problemų sprendimas atveria naują politinės erdvės dimensiją, sudaro problemų partijoms pripratusioms prie esamos politinės erdvės ribų. Rimta savivaldos sistemos reforma turėtų į politiką atvesti daugiau naujų veikėjų, paskatinti pilietiškumą ir bendruomeniškumą. Į politikos areną iškelti naują problemų krepšį – tikrą priešpriešą tarp centinės valdžios ir savivaldybių. Visam tam, politinės partijos tikrai nėra pasiruošusios. O įtakingiausios jų, tikriausiai bijo rizikuoti.
Paulius Andriuškevičius
