Vėlus pavakarys, Pranciškonų rūmų skliaUtai ir režisieriaus Ervino Koršunovo spektaklio repeticijos pradžia. Padedami choreografės aktoriai ruošiasi Beketo „Komedijai“. Taip, jums nepasigirdo – ne Oskaro – Ervino.
Tai – septintas Ervino Koršunovo spektaklis. Kadaise padėjęs broliui statant spektaklius jaunėlis Ervinas pats pasuko šiuo keliu. Tačiau anaiptol ne iš karto, ne dirbant su Oskaru kilo toks noras.
Taip studijavęs filosofiją, teologiją, religijotyrą vyriškis atsidūrė teatre. Ir statydamas spektaklius kūrinius mato savitai.
Kiekvienam aktoriui choreografė stengiasi atrasti jam būdingą judėjimą, o tada – kuria vieningą visumą. Tiesa, savita tai, kad šie aktoriai – nėra profesionalai.
Juolab su filologijos ar filosofijos išsilavinimą turinčiais žmonėmis statyti sudėtingus kūrinius, pasak režisieriaus netgi yra privalumų. Jie kūrinį suvokia kur kas giliau, kaip kad ir aktorius Zigmas.
Pasak režisieriaus, gal todėl tiek jo, tiek trupės, su kuria jis stato spektaklius priėjimas prie šios kūrybos – savitas.
Tačiau ar nesibaimina Ervinas garsaus brolio šešėlio? Juk kažin, ar pavyks išvengti gretinimo.
Tačiau Ervino Koršunovo kelias į režisūrą savitas ne tik dėl garsaus brolio. Kaip tik šiuo metu vyriškis turėjo būti dvasininkas – pastorius.
Kodėl abu brolius traukia režisūra? Ervinas trauko pečiais – gal tai nulemta genetiškai, gal patirtis, o gal saviti vaizduotės klodai, kuriuos jauti, jog būtina išreikšti.
Plačiau apie tai TV3 reportaže
