Į Lietuvą atkeliavo nauja mada dalykus vadinti ne savais vardais. Štai visiems suprantama ir visų geidžiama didelė pensija, turtinga senatvė, dar vaizdingai pavadinama „sočia“, politikų lūpose jau pavirto „oria senatve“. Dabar politiškai tiesiog nemandagu pasakyti, kad pensininkai nori didelių pensijų, nori gyventi pasiturimai, lyg tai būtų koks nenormalus, nežmogiškas ar smerktinas siekis. Tačiau iš politikų lūpų reikalaujama „ori senatvė“ nereiškia nieko daugiau, tik tuos pačius pinigus, tik didesnes pajamas senatvėje.
Lygiai taip pat į vatą suvyniojama kalba apie didelę algą. Reikalaujama, kad ji leistų gyventi „oriai“. Nustojama vartoti ekonominius terminus, įžengiama į moralės teritoriją, tačiau be pinigų „orus darbo užmokestis“ daugiau nieko ir nereiškia. Politikų lūpose „orumas“ tapo sinonimu „pinigams“. Greičiausiai dėl to, kad pinigai – tai rinkos reiškinys, jį taip palanku apjuodinti, ypač kai verslininkus kaltini godumu. Didelis pelnas - tai godumas, o didelė alga ir pensija, suprask - tai jau orumas. Neteko girdėti politikų kalbant apie „orų pelną“.
Pavarčiau žodynus, kaip jie apibrėžia orumą, ar orumas gali pretenduoti į ekonominius terminus ir pakeisti žodį „pinigai“, būti vartojamas kaip jų sinonimas? Vienas žodynas orumą apibrėžia kaip žmogaus savigarbą ir savo vertės pajautimą. Leonidas Donskis sako, kad „žmogaus orumas yra tam tikra neliečiamybė ... privatumo išsaugojimas, neatiduodant jo viešajai sferai“. Civilinėje teisėje orumas laikomas neturtine vertybe. Orumas visada buvo moralinė, etinė, vertybinė kategorija, ir tik šiais politinio korektiškumo laikais tapo pinigų sinonimu.
Iš to seka bent jau dvi pasekmės. Kai nustojame kalbėti aiškiais terminais, kai daiktus pradedame vadinti ne savais vardais, nebegalime mąstyti konstruktyviai. Tiksliau galime, bet prieš tai galvoje turime atlikti vertimą. Mūsų protas nėra politiškai korektiškas, kad automatiškai orumą suvoktų kaip pinigus. Norėdami pateikti pasiūlymus, kaip užtikrinti „orią senatvę“, savo galvoje išsiverčiame šią tuščią žodžių kombinaciją į tikrą turinį. Negalvojame juk, kad seneliams užleisime vietą ar pagerbsime juos padėkos žodžiu. Būtinai pereiname į ekonominę erdvę, ir apie pinigus galvojame tyliai, tuo tarpu garsiai kalbėdami apie orumą.
Antra, toks turinio iškraipymas kalboje turi pasekmių vertybėms, paklaidina jose. Kaip paaiškinti vaikui, kad pinigai tada, kai jie pinigai, yra neva tai blogis, o pinigai, pavadinti orumu – jau žmogaus teisė? Ir jei orumas yra tik pinigai, kas gi tada yra žmogaus vertės pajautimas? Moralinėms kategorijoms suteikus finansinę išraišką iš tikro tik nutolstama nuo tikrosios moralės, nuo tikrojo orumo. Tada ir prabangi išlaikytinė gyvena oriai, tada ir kontrabandistas – tiesiog orumo dievas. O bet koks mažiau savo darbu uždirbantis žmogus nuo šio jausmo tampa nušalintas, izoliuotas. O jei tik pinigai garantuoja orumą, kodėl taip smerkti ir siekti išgyvendinti juos, pinigus, juk ne iš gyvenimo, bet tik iš kalbos, iš žodyno? Ir jei senoliams norime pinigų, kodėl juos vadinti orumu? O jei jiems siekiame orumo, tada nebekalbėkime vien apie pinigus, t.y. pensiją.
Kaip „šuns širdyje“ sakė Michailas Bulgakovas, „betvarkė gyvena ne tualetuose, o galvose“. Tad mąstykime ir kalbėkime tik atvirai ir tik tiksliai. O tada gyvenkime ir oriai, ir turtingai.
