Oro uostas ir jo sudėtingos sąlygos tik dar labiau sustiprino kelionių į Butaną, Himalajų karalystę, kurioje gyvena apie 800 tūkst. žmonių, mistiškumą. Unikalios sąlygos, kuriomis į Paro oro uostą įskrenda ir iš jo išskrenda lėktuvai, reiškia, kad čia negali skristi didieji orlaiviai. Tačiau aviacijos gerbėjams tai yra vienas iš patrauklumo aspektų lankantis Griausmingojo drakono šalyje, skelbia CNN.
Pirmiausia – Paro yra „sudėtinga, bet ne pavojinga“, – sako kapitonas Chimis Dorjis, jau 25 metus dirbantis Butano nacionalinėje valstybinėje oro linijų bendrovėje „Druk Air“ (dar vadinamoje „Royal Butan Airlines“).
„Tai yra iššūkis piloto įgūdžiams, bet jis nėra pavojingas, nes jei būtų pavojingas, aš pats neskraidyčiau“, – teigia jis.
Kuo Paro unikalus?
Dėl geografinių veiksnių derinio Paro – ir didžioji Butano dalis – yra vizualiai stulbinanti. Dėl jų skraidymas į Paro ir iš jo taip pat yra labai specializuotas.
Paro yra C kategorijos oro uostas, o tai reiškia, kad pilotai turi būti specialiai apmokyti skraidyti šiame oro uoste. Jie turi patys nusileisti rankiniu būdu, be radaro. Kaip sako C. Dorjis, lakūnams labai svarbu išmanyti aplink oro uostą esantį kraštovaizdį – jei jį supainiosite nors per centimetrą, galite nusileisti ant kieno nors namo.
„Paro mieste iš tikrųjų reikia turėti vietinių įgūdžių ir vietinių žinių apie vietovę kompetencijos. Mes tai vadiname vietovės kompetencijos mokymu arba vietovės mokymu, arba maršruto mokymu iš bet kurios vietos skrendant į Paro“, – pasakoja jis CNN.
Butanas, esantis tarp Kinijos ir Indijos, yra daugiau nei 97 proc. kalnuotas. Šalies sostinė Timpu yra 2 350 metrų virš jūros lygio. Paro yra šiek tiek žemesnis – 2250 metrų.
#planespotting: Here’s a great view of a @Drukair plane landing at Paro International Airport.#TourismBhutan #HappinessIsAPlace #Bhutan #planes pic.twitter.com/tkfdRewy04
REKLAMAREKLAMAREKLAMA— Tourism Bhutan (@tourismbhutan) December 26, 2018
„Aukštesnėse vietose oras yra retesnis, todėl lėktuvas iš esmės turi skristi greičiau. Tikrasis oro greitis bus toks pat, bet jūsų greitis ore, palyginti su žeme, yra daug didesnis“, – aiškina C. Dorjis, kuris dabar ne tik skraido lėktuvais, bet ir moko „Druk Air“ pilotus ir keleivių salono įgulos narius.
Kitas kintamasis, į kurį reikia atsižvelgti – oras
Visi, kurie skrido į Paro iš Naujojo Delio, Bankoko, Katmandu arba nuo 2024 m. spalio mėnesio iš Hanojaus, greičiausiai turėjo labai anksti atsikelti skrydžiui. Taip yra todėl, kad oro uosto pareigūnai dėl stipraus vėjo pageidauja, kad visi lėktuvai nusileistų iki vidurdienio, kad būtų užtikrintas optimalus saugumas.
„Stengiamės vengti skrydžių po vidurdienio, nes tada kyla daug terminių (vėjų), pakyla temperatūra, prasideda lietūs, – sako C. Dorjis. – Todėl žemė yra išdžiūvusi, o po pietų slėnyje kyla visi šie aukštyn kylantys krituliai ir anabatiniai/katabatiniai vėjai. Rytais tiesiog būna daug ramiau“.
Tačiau tai mažiau aktualu kylant, todėl keliautojai gali tikėtis geriau išsimiegoti paskutinį vakarą Butane, nes išvykimo laikas yra po pietų.
Vis dėlto dėl radarų trūkumo Paro oro uoste, nepriklausomai nuo sezono, naktiniai skrydžiai nevykdomi.
Cockpit view of A320 doing amazing landing at paro Airport in Bhutan pic.twitter.com/DdhHJoTow6
— Aviationdaily✈️الطيران يوميآ (@Aviationdailyy) December 13, 2018
Vasaros sezono metu, kuris paprastai ten trunka nuo birželio iki rugpjūčio, tenka rinktis kitokią nakvynę.
Tuo metų laiku neretai būna perkūnijos su kruša, kuri gali siekti golfo kamuoliukų dydį.
„Musoninis lietus tęsiasi per Bengalijos įlanką, – sako C. Dorjis. – Šiaurės vakarų ir šiaurės rytų vėjai pučia iš kitos Kinijos pusės. Tokiais laikotarpiais lietus lyja ištisas dienas“.
Galiausiai, dalis piloto mokymų yra ne tik mokėjimas skraidyti, bet ir žinojimas, kada neskraidyti, ir gebėjimas nuspręsti, kada nesaugu kilti, sako jis.
Paskutinis veiksnys, lemiantis Paro sudėtingumo lygį, yra tai, ką Dorjis vadina „kliūtimis“, t. y. kalnuota vietovė, supanti oro uostą.
Paro kilimo ir tūpimo tako ilgis yra tik 2265 metrai, o jį supa du aukšti kalnai. Todėl pilotai iš oro kilimo ir tūpimo taką mato tik tada, kai jau ruošiasi ant jo leistis.
Watch this skilled pilot maneuver between mountains to land the Airbus A319-100 at one of the most dangerous airports in the world, Paro Airport, Bhutan. pic.twitter.com/JjqeDFpFTH
— Planesanity (@planesanity) June 4, 2024
Butano aviacijos pramonė
Butane viskas keičiasi, aviacijos pramonė taip pat.
Gelephu, esantis pietų Butane, netoli Indijos sienos, buvo pasirinktas kaip naujo specialiai pastatyto „sąmoningo miesto“ vieta.
Nors čia jau veikia nedidelis oro uostas, naujasis Gelephu statusas reiškia didelę plėtrą. Ryškiausias skirtumas tarp Gelephu ir Paro yra reljefas – Gelephu yra daug lygesnis, todėl yra pakankamai vietos įrengti ilgesnius kilimo ir tūpimo takus, kurie būtų patogesni nespecializuotiems pilotams ir galėtų priimti „jumbo“ tipo, didžiuosius lėktuvus.
Gali būti, kad po kelerių metų į Butaną bus vykdomi tiesioginiai skrydžiai iš Šiaurės Amerikos, Europos ir Artimųjų Rytų.
Pramonė čia dar palyginti jauna. Oro bendrovė „Druk Air“ buvo įkurta tik 1981 m.
In breaking news, it turns out that the real hero of Bhutan isn't its iconic Buddha statue, but its brave pilots who navigate one of the world's most difficult airplane landings at Paro International Airport. pic.twitter.com/IS7gaxKScF
— Cognified Journal (@TLDR_Bytes) September 17, 2024
Nors Butane yra tik kelios dešimtys licencijuotų pilotų, tačiau valstybė yra suinteresuota įdarbinti ir apmokyti daugiau jaunų vietinių pilotų, o ne tik užsieniečius.
Būsimieji pilotai turi įrodyti, kad gali skraidyti visais Butano metų laikais. „Druk Air“, kaip nacionalinis oro vežėjas, prisiėmė didelę dalį atsakomybės už pilotų mokymą.
„Laikau save tiltu tarp senosios ir naujosios kartos“, – sako 43 metų C. Dorjis.
Jis mano, kad Butane yra 50 licencijuotų pilotų, tačiau per kelerius ateinančius metus šis skaičius gali lengvai padvigubėti.
Bet kokiu atveju, sako jis, „aš to laukiu“.
