Pastaraisiais dešimtmečiais tik ant scenos matomą tautinį kostiumą norima paversti šventiniu lietuvių drabužiu, kurį vilktumėmės ir vietoj vakarinės suknelės ar smokingo. Pastaruosius dešimtmečius tautinį kostiumą dažniausiai matome tik scenoje, bet ateityje jis gal būt taps mūsų šventiniu drabužiu.
Pastaruosius dešimtmečius tautinį kostiumą dažniausiai matome tik scenoje, bet ateityje jis gal būt taps mūsų šventiniu drabužiu.
Tautinis kostiumas yra ir valstybingumo simbolis, ir puikus šventinis drabužis, tinkantis priėmimams. Be to, jis padeda sutaupyti pinigų. Juk dažna moteris nenori antrą ar trečią kartą vilkėti ta pačia vakarine suknele, o tautiniam kostiumui dėvėjimo limito nėra, jis niekada neišeina iš mados. Taip teigia Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) darbuotojai, užsibrėžę tautinį kostiumą nuo scenos nukelti į kasdieninį gyvenimą.
Šiais metais šio centro iniciatyva pirmą kartą Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, rengiama Tautinio kostiumo diena. Tą dieną gyventojai kviečiami išeiti į gatves pasipuošę tautiniais drabužiais ar bent tam tikrais tautiniais aksesuarais, detalėmis.
„Tokią tradiciją turi norvegai, kai kurių kitų šalių gyventojai. Nesitikime, kad ji greitai prigis ir pas mus, tačiau laikui bėgant – labai realu“, – Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ teigė LLKC direktorius Saulius Liausa.
Šiais metais panorusiesiems per Mindaugo karūnavimo šventę pasipuošti tautiniu kostiumu vargu ar pavys tai padaryti. Panevėžio proginių drabužių nuomos salonai tautinių kostiumų neturi, pasiskolinti iš liaudies kolektyvų narių irgi nedidelė tikimybė, nes jau šeštadienį prasideda dainų šventės renginiai.
Koks deficitas tautinis kostiumas, jau patyrė Valstybės ir Tautinio kostiumo dienai paminėti šventę šį šeštadienį Likėnuose rengiančios Respublikinės Panevėžio ligoninės darbuotojai.
Anksčiausiai pradėjusiems rūpintis tautiniais apdarais ir turintiems gerų pažįstamų, dainuojančių ar šokančių folkloro ansambliuose, bet nevykstančių į dainų šventę, pavyko pasiskolinti drabužius iš jų. Kiti veltui skambinėjo į nuomos salonus.
Tiesa, ligoninės direktoriaus pavaduotoja Violeta Smilgienė tikisi, kad jai pagelbės vieno proginių drabužių nuomos salono savininkai, be kita ko, užsiimantys ir tautinių drabužių siuvimu.
Jie tautiniais drabužiais rengia žymiausius šalies kolektyvus. LLKC panevėžiečius tautinių drabužių siuvėjus laiko bene geriausiais Lietuvoje meistrais.
Pasisiūti tikrą, lietuvišką tautinį kostiumą per trumpą laiką – misija neįmanoma. Mat
kai kurios jo detalės yra audžiamos, atskirai gaminam avalynė, aksesuarai. Be to, tokiam drabužiui reikia pataupyti pinigų. Juolab, jeigu jo nori abu sutuoktiniai, ką jau kalbėti visa šeima. Paprastas, be didesnių puošybos elementų vyriškas ar moteriškas kostiumas kainuoja apie 2 tūkst. litų.
Tautinį kostiumą dera branginti
LLKC Tautodailės poskyrio vadovės Teresės Jurkuvienės teigimu, ir kitų šalių gyventojai ne prašmatniam tautiniam drabužiui įsigyti turi išleisti apie du vidutinius atlyginimus.
„Jeigu tautinio kostiumo prireikia dažniau, nuomotis neapsimoka, geriau jau pasiūti. Juk tris keturis kartus nuomodami sumokėsite tiek, kiek kainuoja pats kostiumas“, – patarė ji.
LLKC turi sukomplektavęs 87 tautinius penkių Lietuvos regionų tautinius kostiumus.
Išsinuomoti kostiumą 1–2 paroms kainuoja 300 litų, 3–5 paroms – 400 litų, 6–7 paroms – 500 litų.
Tautiniai kostiumai neturi dydžių. Nestandartinių figūrų savininkams sunku juos prisitaikyti.
Galimybes gauti gerai derantį drabužį sumažina ir tai, jog negali būti maišomos skirtingų regionų tautinių kostiumų detalės. Tarkime, moteris negali segėti žemaitiško sijono ir vilkėti aukštaitiškos liemenės.
T. Jurkuvienė stebisi, kad lietuviai, kuriems prisireikia tautinio kostiumo ne taip jau retai, vengia jį įsigyti, o ieško pasiskolinti. Taip elgiasi ir pasiturintys asmenys, ir dirbantieji diplomatinį darbą, politikai, verslininkai. Yra įvairių progų, kuriomis jiems tenka apsivilkti tautinį drabužį.
Vykstantieji į stažuotes, mokymus, įvairius priėmimus užsienyje neretai gauna sąrašą rekomendacijų, kuo derėtų vilkėti vieno ar kito renginio metu. Tarp jų būna ir prašymas apsirengti tautinį kostiumą. Tada ir paaiškėja, jog lagamine, pilname prašmatnių suknelių ir elegantiškų kostiumų, trūksta vieno būtino drabužio.
„Tautinį drabužį galima skolinti tik ypač geriems bičiuliams, bet ir tai yra rizika, kad jį grąžins nebe tokį, koks buvo. Jeigu dar pagadintą ar išteptą kostiumą mėgina taisyti, valyti įgūdžių neturintis asmuo, rezultatas gali būti labai prastas. Juk tautiniai drabužiai dažnai yra siūti iš rankų darbo audinių, kuriuos valyti ir skalbti reikia itin atsargiai“, – pabrėžė T. Jurkuvienė.
Ji lietuviams siūlo sekti Šiaurės šalių gyventojų pavyzdžiu ir įsigyti nuosavą tautinį kostiumą. Pasak Tautodailės poskyrio vadovės, investuoti pinigai atsipirks bemat, nes jį, skirtingai nei vakarines sukneles, galima vilkėti daug kartų.
„Tačiau norint įsigyti tikrai gerą kostiumą, su kuriuo ne gėda reprezentuoti šalį, būtina pasikonsultuoti su specialistais. Skubėti ir siūti bet kokį tikrai nereikia. Pinigai bus paleisti vėjais. Į tautinį kostiumą verta įdėti širdies“, – pataria T. Jurkuvienė.
Aukštaitiškas kostiumas paperka spalva
T. Jurkuvienei pritaria ir panevėžietė etnomuzikologė, folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Lina Vilienė. Ji daugiau kaip dešimt metų gilinasi į lietuvių tautinio kostiumo istoriją ir konsultuoja norinčiuosius įsigyti šį drabužį.
Tokių paslaugų daugiausia prašo kolektyvai, pavieniai folkloro ansamblių nariai. L. Vilienės patarimų dar neprašė nė vienas asmuo, kuriam tautinis drabužis būtų reikalingas tik pasipuošti.
„Labai sveikinu iniciatyvą liepos 6-ąją paskelbti Tautinio kostiumo diena. Gal ateityje kiekvieno namuose bus ne tik Lietuvos vėliava, bet ir tautiniai drabužiai. Juk jie yra valstybingumo simbolis“, – kalbėjo ji.
Pasak etnomuzikologės, pas kiekvieną siuvėją autentiško tautinio kostiumo nepasisiūsi. Ji žino kelis meistrus, kurie specializuojasi tautinių drabužių siuvime.
Ne vieną tautinio kostiumo detalę reikia užsakyti atskirai. Tarkime, apie 300–400 litų kainuojantį apavą siuva keli batsiuviai. L. Vilienė ir jos anyta audžia ir pina tautines juostas.
Kaip žinoma, Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, bet patvirtintų tautinių kostiumų etalonų yra daugybė. Vieni komplektai prabangesni, kiti – kuklesni. Juk anuomet moterys ir sau, ir vyrams sukurdavo nevienodus kostiumas. Kiekviena ir kiekvienas kuo nors išsiskirdavo iš kitų.
Kolektyvo „Raskila“ vadovės teigimu, 2000 litų iš tiesų pakanka vidutiniam tautiniam drabužiui pasisiūti, bet norintieji puošnesnio, pasiūto iš natūralių medžiagų, gali išleisti ir du, ir kelis kartus daugiau.
Bet svarbiausia, kad šis drabužis išlaikytų lietuvių liaudies tautinio rūbo etaloną, netaptų maskaradinis.
„Vienoje televizijos laidoje mačiau žinomą laidos vedėją, vilkinčią kičiniu tautiniu drabužiu. Nustebau, kad televizija taip atsainiai žiūri į tautinį kostiumą“, – kalbėjo L. Vilienė.
Tačiau ji gyrė prezidentę Dalią Grybauskaitę, įvairiomis progomis vilkinčią autentišku tautiniu kostiumu, o prie įprastų drabužių derinančią lietuvišką sermėgą primenantį tamsiai mėlyną apsiaustą.
Pasak L. Vilienės, aukštaitiškas tautinis kostiumas, palyginti su kitų Lietuvos regionų, yra bene pats kukliausias, tačiau išsiskiria akinančiu baltumu.
„Ne veltui aukštaitišku tautiniu kostiumu vilkinti moteris yra lyginama su gulbe“, – pasakojo ji.
Į projektą įsitraukė dizainerės
LLKC direktorius S. Liausa sako, kad mintis surengti Tautinio kostiumo dieną nebuvo spontaniška. Pasak jo, daugelis tautų savo nacionalinį drabužį dėvi ne tik scenoje, bet ir įvairiomis progomis.
„Manome, jog metas lietuvių tautinį kostiumą nukelti nuo scenos. Sunku įsivaizduoti Valstybės dienai tinkamesnį drabužį. Žinoma, tautinio drabužio žmonės taip greitai neįsigis. Kiekvienai idėjai realizuoti reikia laiko“, – „Sekundei“ teigė direktorius.
LLKC tautinių kostiumų kolekciją padedamas valstybės ir savivaldybių papildo kiekvienais metais. Kitaip sakant, įstaiga išlaiko siuvėjų, audėjų, batsiuvių tinklą Lietuvoje.
„Puikių tautinio kostiumo meistrų turime ne tik Panevėžyje, bet ir Vilniuje, Vilkaviškyje, Palangoje, Zarasuose“, – pasakojo S. Liausa.
Neturintieji galimybių ar noro per Valstybės dienos šventę rengtis tautiniu kostiumu galės įsigyti žinomų dizainerių Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės sukurtų tautinio kostiumo detalių: iš tautiniais raštais puošto audinio pasiūtų kaklaraiščių, šalikėlių, skrybėlių ir kt.
Minėtos dizainerės, paprašytos istorinį ir tautinį lietuvių kostiumą atkūrusio LLKC, dar rudenį pradėjo kurti šiuolaikinių tautinių drabužių kolekciją. Pasak S. Liausos, tai turėtų būti savotiška XXI amžiaus tautinio kostiumo interpretacija.
Dizainerės per dainų šventę pristatys penkiolika modelių, skirtų vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems.
Kolekcijoje bus ir šių metų dainų šventei pristatyti naudojami raštai – lelijos tamsiai mėlyname fone bei raudoni išilginiai dryžiai sodriai raudoname, pasirinkti siekiant išryškinti tautinio kostiumo spalvingumą.
Direktorius pasakojo, kad dizainerės taip pat sukūrė keturių regionų –Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos ir Suvalkijos trikotažų marškinėlių, kuriuose dominuoja tų regionų tradiciniai spalvų deriniai. Dizainerės Dainų šventei net sukūrė tautines riešines – mobiliųjų telefonų dėtuves.
LLKC vadovo teigimu, šiais metais dainų šventėje apsilankę gyventojai galės įsiamžinti apsivilkę tautiniais kostiumais. Tam jų nereikės nei pirkti, nei nuomoti, nei skolintis. Pakaks atsistoti prie specialaus virtualaus veidrodžio, pasirinkti norimo regiono kostiumą ir paspausti fotografavimo mygtuką.
Inga SMALSKIENĖ
