Nešinos baltomis žvakelėmis prie akcijos dalyvių artinasi trijų kartų atstovės – trys moterys ir mergaitė. Visos keturios kurį laiką iš šalies stebi liepsnojančių žvakelių jūrą. Priėjusios arčiau ir sunkiai rinkdamos žodžius moterys pasakoja skaudžią savo šeimos istoriją, prisimena tragediją, nulėmusią jų sprendimą dėl organų donorystės.
Lemtingi kunigo žodžiai palengvino sprendimą
Moterims skaudu prisiminti šių metų šv. Velykas. Prieš pat jas medicinos studentei teko priimti sunkiausią ir kilniausią gyvenimo sprendimą – ji kartu su tėčiu pasakė „Taip“ organų donorystei, taip sutikdami, kad mamos ir žmonos organai galėtų pratęsti gyvenimą kitiems.
Merginos teta, donorės sesuo, prisimena, kad prieš sesers mirtį jai teko bendrauti su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Kristaus Prisikėlimo koplyčios kapelionu kun. prof. dr. Kęstučiu Raliu. Kalbėdamas apie paskutinį ligonės patepimą, kunigas užsiminė, kad artimieji pagalvotų apie organų donorystę. Mokslų daktaras K. Ralys kunigauja jau 28 metus, yra dirbęs Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Jo pasakyti žodžiai padėjo moterims lengviau apsispręsti.
Apie šeimą ištikusią tragediją sunku kalbėti donorės mamai, kuri dabar rūpinasi mamos netekusia anūkėle. Moterys pasakoja, kad mergaitei labai sunku susitaikyti su mamos netektimi, todėl jos norėjo parodyti, koks prasmingas buvo mamos išėjimas iš gyvenimo išgelbstint kelių žmonių gyvybę. Moterys sako, kad nors su netektimi susitaikyti labai sunku, guodžia mintis, kad jos gyvenimas prasitęsė kituose.
Šių metų šv. Velykų išvakarės organų donorystės srityje buvo neeilinės. Tuo pat metu dviem donorams konstatavus smegenų mirtį atliktos 7 transplantacijos – 4 inkstai transplantuoti Lietuvoje, dvejos kepenys ir širdis išgabenta Šveicarijoje ir Vokietijoje gydomiems recipientams. Kai savo šalyje gydomiems recipientams donoro organai netinka, jie pasiūlomi užsienio šalims – taip vykdomi tarptautiniai organų mainai.
Žvakelių jūra – padėka kiekvienam donorui
Katedros aikštėje 1779 žvakelės suliepsnojo neatsitiktinai – tiek donorų Lietuvoje buvo per visą transplantacijų istoriją. Jau praėjo 50 metų nuo pirmosios inksto transplantacijos. Šį spalį „Gyvastis“ jau septintą kartą organizavo akciją donorams pagerbti. Iniciatyva sulaukia vis didesnio visuomenės susidomėjimo, pernai prie jos prisijungė 18 Lietuvos miestų ir miestelių. Šiais metais dėl pandemijos keliuose miestuose savivaldybės atšaukė viešus renginius, tad penktadienį žvakelės buvo uždegtos 14-oje miestų ir miestelių.
Šia akcija taip pat siekiama šviesti visuomenę organų donorystės tema, raginama apsispręsti dėl donorystės. Šiuo metu sutikimą po mirties tapti organų donoru išreiškė per 33,4 tūkst. Lietuvos piliečių. Deja, pastaraisiais metais donorų artimieji vis dažniau nesutinka su donoryste – aukoti organus artimieji atsisako net 37 proc. atvejų (anksčiau tokių atvejų buvo apie 27 proc.).
Nuo visuomenės pritarimo organų donorystei tiesiogiai priklauso žmonių, kuriems prireikia vienokio ar kitokio organo transplantacijos, gyvenimas. Be donoro artimųjų sutikimo donorystės procesas nutrūktų net neprasidėjęs.
Dėkingumą donorui ir jo šeimai už sprendimą, išsaugojusį kito žmogaus gyvybę, pacientai ir jų artimieji nešiojasi visą gyvenimą. Pagal Lietuvos įstatymus, transplantą gavęs asmuo negali sužinoti nei kas yra jo donoras, nei kas jo artimieji, todėl negali asmeniškai išreikšti savo padėkos. „Gyvasties“ akcija – simbolinė visų pacientų, gyvenančių su dovanotu organu, ir jų šeimų padėka kiekvienam donorui.
„Sunku žodžiais išreikšti dėkingumą, kai žinai, kad tau dovanotas gyvenimas susijęs su kito žmogaus netektimi, todėl gyvenantieji su dovanotu organu ateina uždegti žvakutę, be žodžių dėkodami savo donorams ir jų artimiesiems, – savo išgyvenimais dalijasi Kauno „Gyvasties“ pirmininkė Irma Juodienė. – Uždegti žvakučių susirenka ir pacientai, ir donorų artimieji, tad tas jausmas, kai kažkur erdvėje tavo mintys susitinka su tau nepažįstamo žmogaus mintimis, yra neapsakomas. Tai rodo, koks didis yra žmogiškumas.“
Straipsnio autorė: Aušra Degutytė.