Afrikanų – prancūzų, olandų ir vokiečių atvikelių palikuonių – dabar PAR yra apie 3 milijonus. 1994 metais, po apartheido sistemos griūties ir juodaodžių valdžios įsigalėjimo, afrikanai tapo persekiojama mažuma. 2008 metais, Belgijoje vykusios IX Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos metu, jie buvo oficialiai pripažinti „neatstovaujama tauta“, tai yra tauta, neturinčia savo valstybės (pavyzdžiui, tokį patį statusą šiandien turi ir vengrai Rumunijoje ar tibetiečiai Kinijoje).
1990 metų gruodį, kai jau buvo aišku, kad apartheido sistema skaičiuoja paskutines savo dienas, Carelas Boshoffas, buvusio ministro pirmininko Hendriko Verwoerdo žentas, nusipirko apleistą miestelį Šiaurės Kapo provincijoje – sausringame, menkai apgyvendintame rajone PAR centre. Šiame miestelyje anksčiau gyveno nedidelės elektrinės statybininkai.
Teritorijos plotas sudarė 9 kvadratinius kilometrus, ir iš pradžių joje apsigyveno apie 200 žmonių. Jų tikslas buvo sukurti „tautinę valstybę“, kurioje afrikanai išsaugotų savo gyvenimo būdą, tradicijas ir kultūrą. Miestelį pavadino „Orania“. Jo gyvenimo pagrindas – bendruomeniškumas (jos šūkis – „Laisvas darbas!“), o valdymo forma, jei ją taip galima pavadinti, – kooperatyvas. Kas įstotum į bendruomenę, reikia įsigyti dalį šiame kooperatyve (akcininkams priklauso kompanija, o jai – teritorija). Be to, juodaodžiams ir kitų rasių atstovams draudžiama ne tik įstoti į bendruomenę, bet ir apskritai čia rodytis.
Bendruomenės valdymas vyksta demokratiniu keliu – svarbūs klausimai sprendžiami referendume, einamuosius darbus (įskaitant leidimus apsigyventi naujiems gyventojams) sprendžia renkama Taryba. Mieste veikia dvi mokyklos (abi krikščioniškos), ligoninė, radijo stotis. Tvarką palaiko visuomeninė policija, suformuota iš bendruomenės narių. Sąveika su išoriniu pasauliu yra minimali.
Pagrindinė veikla Oranijoje – žemės ūkis (avių ir pekano riešutų auginimas) bei amatininkystė. Tačiau pastaraisiais metais sparčiai auga ir kitos atšakos, visų pirma – turizmas (baltiesiems) – čia įkurtas spa centras ir viešbutis. Oranija turi is savo piniginį vienetą – Orą. BVP vienam žmogui čia siekia 32 tūkstančius dolerių per metus.
Dabar Oranijos populiacija sudaro 1,5 tūkstančio žmonių, auga ji po 9 proc. per metus. Eilėje įstoti į bendruomenę laukia 10 tūkstančių žmonių, tačiau visų jų priimti Oranija negali, nes kol kas ją riboja nedidelė teritorija. Tačiau Oranijos tarybos planuose yra dar 7 kvadratinių kilometrų teritorijos pirkimas. Tokioje teritorijoje būtų galima apgyvendinti dar 2-3 tūkstančius žmonių.
Bendruomenė sėkmingai veikia ir „žaliojoje ekonomikoje“. Čia suderintas atliekų rūšiavimas ir jų perdirbimas (perdirbama 95 proc. šiukšlių), 40 proc. elektros energijos išgaunama Saulės panelėmis, planuojama iki 2020 metų pakelti šį skaičių iki 80 proc.
Oranija tapo pirmąja PAR baltųjų bendruomene, turinčia autonomijos teises. Besitraukianti apartheido valdžia išsiderėjo iš juodaodžių (ir asmeniškai iš Nelsono Mandela‘os) išplėstinį 235 Konstitucijos straipsnio aiškinimo. Jame kalbama apie panašių „bendruomenių“ teisę į laisvą apsisprendimą. PAR teisė pripažįsta „bet kurios bendruomenės, turinčios bendrą kultūrinį ir kalbos paveldą teritorinio vieneto respublikos sudėtyje rėmuose, teisės į laisvą apsisprendimą sąvoką“.
Oranijos pavyzdys įkvėpė afrikanus kurti panašias bendruomenes. Jų skaičius PAR jau perkopė dešimtį. Didžioji dauguma Oranijos bendruomenės yra afrikanų separatistų grupės „Orange Werkers“ ir dešiniųjų Fronto nariai. Abi šios grupės pasisako už naujos afrikanų valstybės sukūrimą. Apklausos rodo, kad atskirtos valstybės idėją palaiko 55-60 proc. afrikanų. Derybos su PAR valdžia prasidėjo dar dešimto dešimtmečio pradžioje, tačiau kol kas ši idėja išlieka tik planų kūrimo rėmuose.
