Lietuvą krečia krizė, ir labiau nei daugelį kitų valstybių. Premjeras Andrius Kubilius skelbia visas opiausias šalies problemas jau išsprendęs, tačiau... pensijos bei atlyginimai mažėja, nedarbas, atvirkščiai, didėja. Pastaraisiais metais iš šalies išvažiavo nepalyginti daugiau žmonių, nei per visą represijų laikotarpį buvo išvežta į Sibirą. Gal A.Kubilius daro daugybę klaidų? Gal kitas žmogus, atsidūręs jo vietoje iš opozicijos, išspręstų visas problemas?
Apie tai prie apskritojo stalo kalbėjosi opozicinių partijų vadovai ir nariai.
G.Jakavonis: Kaip tvarkytųsi A.Kubiliaus vietoje opozicijos atstovai? Ar yra receptų įveikti sunkmetį?
K.Prunskienė: Ką patarčiau A.Kubiliui? Manau, jam bet koks konstruktyvus patarimas yra nepriimtinas - bet koks. Todėl patarti premjerui tegaliu viena – kuo greičiau atsistatydinti. Drauge su visa savo komanda, ir leisti pamėginti dirbti tiems žmonėms, kurie turi realią patirtį, kompetenciją ir nori dirbti, o ne tuščias ambicijas demonstruoti.
O štai A.Kubiliui pasitraukus jau derėtų keisti šalies ekonominę politiką, galų gale susitarti, kad mes Lietuvoje kuriame ne kaži kokį laukinį kapitalizmą, o nuoseklią socialiai orientuotą rinkos ekonomiką.
Universalaus vaisto nėra – reikėtų spręsti problemas ir atskirai gaivinti kiekvieną sektorių, tačiau svarbiausia - palankios teisinės fiskalinės politikos suformavimas. Ir visų svarbiausia – reikia vadovų komandos, kuri suprastų, ką daro, ir nuosekliai įgyvendintų protingus žingsnius.
A.Butkevičius: Kai valstybė gyvena pakilimo laikotarpį, kai klesti ekonomika – šalį valdyti yra lengviau nei kriziniais laikotarpiais. Tačiau esant ekonominei krizei du dalykus gyvybiškai būtina įgyvendinti. Tai kompetentinga komanda, gebanti valdyti valstybę. Tos komandos nariai turi suprasti vienybės svarbą tokiais laikotarpiais, nes kai kurie projektai tegali būti įgyvendinti sėkmingai išvien dirbant iš karto kelioms ministerijoms. O ministras pirmininkas turi labai aiškiai suformuluoti ministerijoms uždavinius ir vertinti jų kompetenciją pagal rezultatų per tam tikrą laikotarpį pasiekimą.
Kitas labai svarbus faktorius – turėti trumpalaikį ir ilgalaikį strateginius planus. Na, dabar mėgstama kalbėti apie 2030 metus. Žinoma, kalbėti ir apie tai reikia, tačiau ne čia juk yra pagrindinė šalies problema – žmonėms gyventi reikia dabar, turėti darbą, uždarbį, socialines garantijas ir kažkaip išgyventi iki tų 2030-ųjų.
Turėdama strateginį planą Vyriausybė gali apie jį kalbėtis su visuomene – paaiškinti, kiek valstybė surinks pajamų, kiek skolinsis, kaip panaudos ES pinigus, kas iš to bus. Visuomenei tuomet ramiau. Ji pati supranta, kas vyksta. Ir jei kas nors nusprendžiama, kad ir tuo tarpu nelabai maloniai atsiliepia jos gerovei, ji bent jau žino, kokiu tikslu tai daroma ir ko tuo pasiekiama.
Lietuva turi vieną itin galingą priemonę problemoms spręsti – ES pinigus. Ir jokio dviračio čia išradinėti nereikia tiesiog protingai nukreipti pinigus ilgalaikiam ekonominiam efektyvumui didinti ir darbo vietoms išsaugoti. Aštuoni milijardai šiam tikslui skirti. Įdomu būtų sužinoti, kokia šios sumos dalis jau panaudota? Jeigu žvilgtelėsime į pernykščius skaičius, pamatysime, kad vietoj 3,5 sunaudojome tik 1,6 milijardo. Likusios lėšos labai gudriai nukreiptos į kitas sritis.
Ministrui pirmininkui labai svarbu žinoti, kokia yra šalies ūkio būklė. Kiekvieną dieną jam turi būti pateikta ūkio sektorių analizė, kad galėtų suvokti realius valstybės reikalus. Pavyzdžiui, statybų sektorius Lietuvoje nusmuko net 48 proc. – labiausiai iš visų ES šalių. Manau, reikia nedelsiant spręsti šią problemą. Juk tai yra vartojimas ir darbo vietos.
Nereikia manyti, kad eksportas mus išgelbės. Žinoma, eksportas ekonomikos plėtrai labai svarbu, bet vien su juo toli nenukeliausi – vidaus vartojimą didinti būtina. Manau, statybos sektoriaus gaivinimui vienas milijardas iš ES skirtųjų lėšų jau turėjo būti panaudotas pernai. Kalbu apie gyvenamųjų namų renovavimo programą. Patvirtino ją ir pasidėjo ant stalo.
Šiandien ir neišprususiam žmogui aišku, kad bankai neduos fiziniams asmenims jokių paskolų – tai yra tik žaidimas. O jeigu numatyta, kad šiai programai įgyvendinti žmonės turi pasiimti paskolą, reikia suprasti, jog to nebus. Todėl lėšas derėtų nukreipti viešosios paskirties pastatų renovacijai – kultūros namams, ligoninėms, mokykloms...
Būtinai reikėtų peržiūrėti ir mokesčių politiką –ne lengvatas sugrąžinti, tačiau fiskalinės stimuliavimo priemonės taip pat turi būti taikomos, ir tiek verslas, tiek visuomenė turėtų jas žinoti. Pavyzdžiui, PVM už šilumą sumažintas, bet dera pasakyti žmonėms, kad jis sumažintas ilgam laikotarpiui, kad turėdami nedideles pajamas jie galėtų planuoti išlaidas. Nes dabar už komunalines paslaugas žmonės atiduoda 50 proc. savo pajamų. Tai yra katastrofa. Baisu, gali prasidėti streikai. Kitose ES šalyse išlaidos komunalinėms paslaugoms neviršija 30 proc. pajamų.
Derėtų peržiūrėti ir kai kurių maisto produktų – atšaldytos mėsos, atšaldytos paukštienos ir atšaldytos žuvies - PVM, taip pat PVM, taikomą spaudai, švietimo priemonėms. Nemanau, kad švietimas bei kultūra turi būti apmokestinama lygiai taip pat kaip ir cementas bei plytos.
Ir dar vienas privalomas vadovo bruožas – jis jokiu būdu negali būti arogantiškas. Arogancija trukdo bendradarbiauti, o vienas problemų tikrai neišspręsi.
V.Mazuronis: Lengviau svarstyti, ką pats daryčiau, jei tą postą perimčiau. Pirmiausia, manau, reikėtų labai aiškiai apibrėžti pagrindinę problemą ir pagrindinį siekį. Nesiblaškyti tai prie fiskalinio deficito mažinimo, tai euro įvedimo, tai dar ko nors... Svarbiausias kriterijus, žinoma, turėtų būti valstybės piliečių gerovė. To nuolatos reikia siekti.
Pavyzdžiui, Islandija. Nors ir ten krizė nusiaubė valstybę, bankrutavo bankai, šalies gyventojų gerovė nepasikeitė, žmonės kaip gyveno, taip ir gyvena savo kailiu krizės nepatirdami. Todėl, kad išmintinga ir savo visuomenei dirbanti Vyriausybė ieškojo racionalių sprendimų, tebūnie sudėtingiau įgyvendinamų, bet nemažino eilinių piliečių pajamų.
Gerovė yra ir materialūs dalykai, ir gyvenimo aplinka. Pavyzdžiui, iš Lietuvos jaunimas emigruoja labiau ne dėl finansinių dalykų, o kad ir dėl Gintaro Steponavičiaus aukštojo mokslo įstatymo... Neatsitiktinai juk dešimt vienos abiturientų klasės moksleivių stoja į universitetą Airijoje, o ne Lietuvoje.
Tinkamos gyventi aplinkos reikia ir kitoms amžiaus grupėms, kurių interesai – vėl kiti. Todėl derėtų visuomenės amžiaus grupių problemomis ir lūkesčiais domėtis atskirai.
Populiaru sakyti: krizė, nėra pinigų. Nesutinku. Pinigų yra, tik reikia mokėti juos paimti ir tinkamai panaudoti. Štai Algirdas Butkevičius kalbėjo apie efektyvų ES lėšų panaudojimą – gyvenamųjų namų renovavimas yra ryškiausiai į akis krintantis nesugebėjimo racionaliai spręsti problemas pavyzdys, tačiau tokių pavyzdžių begalės.
Pažvelkime, kiek mūsų Finansų ministerijoje ar Muitinės departamente sukurtų, baisybę pinigų kainuojančių programų, kurios realiai neveikia. Kiek skandalingų dalykų sveikatos apsaugos sektoriuje... Pinigus, kuriuos paimame iš ES, turime panaudoti efektyviai. Šiandien valstybėje turime daugiau nei 24 milijardus litų indėlių. Niekaip nesuprantu mūsų valdžios pozicijos – kodėl nesiekia naudingai tų pinigų įdarbinti mūsų ekonomikai. Dabar mes tuos milijardus tiesiog atiduodame bankams, šie krauna pelną, kurio dalis išvažiuoja į pagrindines įmones, esančias toli už Lietuvos. O valstybė iš to negauna nieko. Tuos pinigus, kuriuos atiduodame JAV bankininkams, galėtume panaudoti savo šalies problemoms spręsti, o vėliau – žmonių gerovei.
Lietuvoje šiandien esama šešėlinės ekonomikos. Apie tai žino visi. Žino, kad dėl jos valstybė taip pat praranda labai daug pinigų, tačiau Vyriausybė linkusi geriau lopyti skyles mokesčių mokėtojų sąskaita, bet nesprendžia pačios problemos - nepanaikina priežasties tiems pinigams pro valstybės biudžetą praslysti. Tai vėl - milijardai.
O dar kontrabandos problema, apie kurią jau ir kalbėti nereikia - ji akivaizdi kiekvienam. Tad štai sudėkime visus tuos milijardus, kuriuos čia turime, tik žarstome pro pirštus, į vieną krūvą ir turėsime finansinių priemonių.
Sukurkime už juos normalią aplinką verslui, studentijai, motinoms... O kas šiuo požiūriu yra daroma? Nieko.
V.Gapšys: Na, reikėtų tiesiog pasvarstyti – kas yra šalies biudžetas, kuo jis minta? Pirmiausia – tai surenkami mokesčiai. Taip pat ES fondai, dėl kurių dotacijų mes jau susiderėję, tereikia atsakingai juos panaudoti valstybės labui. Trečioji biudžeto sudedamoji, ypač šiandien Lietuvai svarbi dalis, – paskolos. Tad štai ir susidėliojome katilą, iš kurio gyvename.
Pradėkime nuo pirmosios biudžeto sudedamosios dalies. Kas valstybei moka mokesčius? Verslas ir dirbantys valstybės gyventojai. Jeigu žmogus niekur nedirba, nieko nedaro - iš ko jis mokės mokesčius? Mokėti gali tik tie, kurie ką nors uždirba. O štai čia jau reikia paminėti 18 proc. Lietuvos gyventojų bedarbių armiją. Nesurasdami galimybių jų įdarbinti, paverčiame juos mokesčių mokėtojų našta. Ir taip sunkiai besiverčiantiems mokesčių mokėtojams tai darosi pernelyg sunku, tad dalis jų po truputį pereina į valstybės išlaikytinių gretas.
Kaip padaryti, kad bedarbiai dirbtų? Darbo partija turi ir tokį antikrizinį planą: konkurencingumas ir eksportas, iš to atvežami pinigai į Lietuvą. Iš to galime gauti papildomų pajamų į biudžetą, tik jeigu mūsų prekė bus konkurencinga.
Jei puodelis Lietuvoje kainuos litą, o Lenkijoje – du litus, natūralu, kad pirks mūsiškį, nes jis pigesnis, o kokybė ta pati. Kaip konkurencingumą pasiekti? Keičiant mokesčių sistemą. Smulkiam ir vidutiniam verslui, tam verslui, kuris eksportuoja, turime sudaryti mokesčių lengvatas, palankias sąlygas parvežti valiutą į Lietuvą ir ją jau kaip mokesčius įtraukti į biudžetą.
O štai kas Lietuvoje vyksta. Elementarus pavyzdys: maistas – mėsa, daržovės – yra apmokestinamas dideliais PVM. Žmogus nuvažiuoja į Lenkiją ir ten perka reikiamų produktų, kuriems taikomas 5 procentų tarifas. Čia sugrįžęs, turgelyje parduoda. Na, kai žmogus tuos parsivežtus produktus parduoda su 5 proc. PVM, sumokėtu lenkams, Lietuva netenka savo nustatyto 21 proc. PVM, nes lietuviškų prekių žmonės neperka - turgelyje pigiau. Per 2009 metus, verslininkų skaičiavimu, taip buvo prarasti 400 milijonai litų.
Labai paprastas skaičiavimas: pusė tonos mėsos produkcijos - viena darbo vieta. Nors vienas žmogus sėjo, kitas augino, trečias šėrė gyvulius, bendrai per metus susidaro viena darbo vieta. Tad spėkime, kiek mes įsivežėme į Lietuvą mėsos iš užsienio?
20 tūkstančių tonų mėsos gaminių. Tai 40 tūkstančių darbo vietų. Kodėl? Nejaugi lietuviška mėsa tokia prasta? Ne. Tiesiog valdžia elgiasi nepraktiškai, o mes tą nepraktiškumą patiriame savo kailiu.
G.Jakavonis: Pabandykite pabūti A.Kubiliaus vietoje. Jis norėtų padidinti pensijas, bet iš kur imti pinigų? Norėtų padidinti algas, bet vėl – ta pati problema. Kur jūs surastumėte konkrečių pinigų šiems geriems darbams?
K.Prunskienė: Manau, neturėtume ginčytis dėl prezidentės teiginio Atsigręžkim į žmogų ir V.Mazuronio minėto valstybės piliečių gerovės prioriteto. Taip, išties reikia rūpintis pirmiausia šiais dalykais. Tačiau kaip visa tai įgyvendinti?
Na, paminėti ES paramos pinigai. Jų 2008 metais buvo skiriama dviem milijardais mažiau, dabar – dviem daugiau, tačiau nacionalinio valstybės biudžeto pajamos sumažėjo 8 milijardais. Tad ES pinigai niekaip negali padengti visų biudžeto nepriteklių. Sprendimas turėtų būti kitas – realios ekonomikos, realių sektorių kūrimas. To sektoriaus, kuris ne tiesiog varinėja pinigus, o uždirba, gamina produkciją, sukuria darbo vietas ir leidžia žmogui užsidirbti, o ne tikėtis bedarbio pašalpos ar mėginti savo laimę emigravus.
Šį ekonomikos sektorių reikia pradėti auginti pirmiausia sukuriant (o tiksliau – grąžinant) palankesnes mokestines sąlygas ir gaivinant konkrečias ekonomikos sritis. Ir nepalikti šio rūpesčio vien verslui, nes šiuo atveju skęstančiųjų gelbėjimas – ne tik pačių skęstančiųjų reikalas. Kad verslas atsiplėštų nuo esamos situacijos, reikalingi aktyvūs valdžios žingsniai.
Kalbame apie vidaus ir užsienio rinkas – pirmiausia, kad tuos minėtus „miegančius" 24 milijardus panaudotume, reikia protingai įvertinti riziką. O dabartinė Vyriausybė nė nemėgina siųsti visuomenei signalų, kad keičiasi jos vidaus politika, kad ji kasdien nekaitalios mokesčių, neužsiims karpymais, kad turi stabilią, aiškią perspektyvą ir žmonių investiciniai žingsniai yra saugūs. Niekas nepaneigė teiginio, jog vidaus vartojimą reikia ne didinti, o mažinti. Niekas dar nepasakė, kad šis teiginys – klaida.
Šiandien statytis ir renovuoti pastatus yra pigiau nei bet kada. Žmonės investuotų į tai, mielai imtųsi statybų, tačiau jie nedrįsta, nes valdžia jiems nesiunčia jokių signalų apie valstybės ekonomikos, apie statybų sektoriaus padėtį, negarantuoja jiems tokių žingsnių saugumo.
Lygiai taip ir kitose srityse. Ketverius metus maisto sektorius augo kaip ant mielių ir vienintelis gamybos mastų nesumažino. Žinoma, viena iš priežasčių – žmonėms valgyti neišvengiamai reikia, o antroji – buvo sukurtos labai plačios rinkos. Ir šiandien maisto produktų eksportą, pavyzdžiui, į Rusiją, galėtume dar didinti, tik daugiau nebeįstengiame pagaminti produkcijos.
Štai energetikos sektorius... Kiek mes galime žiūrėti į tą tuščią vamzdį. Na, gal jis netuščias – pripildytas kokio technologinio skysčio, tačiau turime naftotiekį, bet juo neteka nafta. Mokame už degalus brangiausiai Europoje. Tai darbai, kuriuos turi padaryti Vyriausybė. Bet negirdime apie tai kalbant.
Finansų ministrė operuoja abstrakčiomis formulėmis, skaičiais, kurie niekam nieko nesako. Apie tai, kaip atgaivinti šalies ekonomiką, kas konkrečiai darytina kiekviename ekonomikos sektoriuje – nesako nieko. Nemąsto.
Suskaičiuokime, kiek lėktuvų nusileidžia Rygos oro uoste, o kiek – pas mus. Nes mes ir užsienio verslininkus, ir investuotojus nuo savęs atbaidėme.
A.Butkevičius: Pensijas didinti galima tada, kai valstybės ekonomika auga. ES yra puikiai informuota apie visų savo narių fiskalinį deficitą, koks bus po trejų metų, kokia valstybės skola, koks emigracijos lygis ir ką konkrečiai šalis ketina daryti, spręsdama šias problemas. Pagal emigraciją Lietuva – lyderė visoje ES. Kodėl? Nes Lietuvos žmonės savo šalyje negali gauti darbo, iš kurio galėtų pragyventi. Kur paimti pinigų ir biudžetui papildyti, ir žmonėms išmokėti? Grįžtu prie minėtųjų 8 milijardų. 30 proc. visada grįžta į biudžetą, jei lėšos panaudojamos investicijoms.
Vakarų šalys 85 proc. ES lėšų sunaudoja infrastruktūroms plėtoti. Manote, todėl, kad Vokietijoje ar Prancūzijoje infrastruktūros blogai išplėtotos? Tikrai ne. Tai – darbo vietų sukūrimas. Be to, darbo užmokestis.
Ekonomika – tai tam tikras ratas, todėl šalis turi gerai apsvarstyti, kad tas ratas suktųsi sklandžiai ir ne tuščiai. O mūsiškė – negalvoja. Antai Lietuva jau seniai deklaruoja esanti tranzito šalis, o iš tikrųjų?.. Buvo laikai, kai transporto sektorius sudarydavo 14 proc. bendrojo vidaus produkto. Mūsų jūrų uostas buvo aplenkęs ir Ventspilį, ir Rygą, ir Taliną, o kodėl dabar jie visi mus aplenkė? Juk ir pas juos praūžė ekonomikos krizė. Todėl, kad jie dirba racionaliai, patikimai ir atitinka tarptautinius reikalavimus.
G.Jakavonis: Užsiminėte apie akcizinių prekių kontrabandą. Ar finansų ministro vietoje problemą spręstumėte griežtindami bausmes ir aktyvindami pažeidėjų gaudynes, ar šalindami motyvus pažeidinėti įstatymus?
A.Butkevičius: Kodėl kontrabanda didėja? Dėl neprotingos akcizų politikos. Visada reikia žinoti, kokia padėtis yra šalyse kaimynėse. Puikiai žinome, kad iš vienos pusės turime Baltarusiją, iš kitos – Rusijos Kaliningrado sritį. Todėl nustatydami akcizus turime būti labai atidūs ir jautrūs. Vos perlenksime lazdą – kontrabandininkų skaičius didės. Kita pagrindinė kontrabandininkų gausos priežastis – nedarbas. Jei žmogus neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, griebiasi kontrabandos kaip skęstantis šiaudo. Ir nelegalių prekių paklausa dėl tų pačių priežasčių nemažėja. Žmonės mielai nepirktų kontrabandinių prekių, bet legalių neįperka. Išgyventi žmogui svarbiau nei būti doru piliečiu.
G.Jakavonis: Ar turime kokią nors užsienio politiką? Juk palaikydami draugiškus santykius su kaimynais galėtume išspręsti daugybę problemų...
V.Mazuronis: Šiais laikais vienokius ar kitokius politikų žingsnius madinga skirstyti į prorusiškus ir provakarietiškus, priimti sprendimus, kliaujantis šiuo skirstymu. Manau, tai žalinga valstybei. Politika neturėtų būti skirstoma į prorusišką ir proamerikietišką – visa ji turėtų būti lietuviška, kuriama atsižvelgiant į Lietuvos visuomenės gerovės aspektą – kiek vienoks ar kitoks žingsnis mūsų šaliai duos naudos. Jei naudinga draugauti su rusais – reikia draugauti. Jei su baltarusiais - ir su jais reikia. Ne etikečių reikia ieškoti, o optimalaus varianto. Pragmatiško. Visos išmintingiausios ir labiausiai klestinčios šalys būtent pragmatiška užsienio politika ir vadovaujasi.
V.Gapšys: Reikėtų garsiai paklausti, ar Lietuva su esama Vyriausybe priešakyje turi bent kokią nors užsienio politiką. Man tai panašiau į atsitiktinius santykius. Kažkas pakvietė – nuvažiavom, nepakvietė – nereikia, ramu... Taip, europiniai susitikimai vykdomi pagal darbotvarkę – jie suplanuoti gal metams, tačiau tokių vizitų užsienio politika nepavadinsi. Gerai, kad baltarusiai patys parodė iniciatyvą bendrą terminalą statyti, tad nuvažiuoja, pasišneka, bet kad patys strateginių minčių turėtų - nepanašu.
K.Prunskienė: Galima surasti šiokių tokių užsienio politikos apraiškų, bet tik kontrproduktyvių. Pavyzdžiui, vyksta dialogas tarp ES ir Rusijos – visiškai normalus ir mums naudingas dialogas dėl strateginės partnerystės, bendradarbiavimo įvairiose srityse. Lietuva įsiterpia, ir tik tam, kad parodytų, jog ji – oponuojanti Rusijai valstybė. Taip prarasdama ne tik Rusijos, bet ir ES palankumą, kaip konfliktiška, į bičiulystę ir bendradarbiavimą (taip pat ir ekonominį) su kaimynais nelinkusi šalis.
V.Gapšys: Dar norėjau apie mūsų šalies energetiką pridurti. Jei jau sakėme, jog ji turėtų būti svarbi Lietuvos užsienio politikos dalis. Pamenu, kai buvo atvažiavęs šviesaus atminimo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis. Jis į Lietuvą buvo atsivežęs ir konkrečių apgalvotų pasiūlymų dėl bendrų energetikos projektų. O kaip pasielgė Lietuva? Ji puolė svarstyti pavardžių rašymo projekto, kuris nei buvo gerai apgalvotas, nei simpatiškas Lenkijai.
Ar kuris nors jūsų matė, kad kas nors tokio masto politines klaidas darytų? Kokio bendradarbiavimo tuomet galime tikėtis? Kokios nuomonės apie mūsų politiką ir mūsų valstybės prioritetus bus aplinkinės šalys?
V.Mazuronis: Žinoma, savo vertybes, savo esminius dalykus turime saugoti ne tik nuo Rytų, bet ir nuo Vakarų įtakos. Bet kai kalbame apie pragmatiškus dalykus, ir argumentai turi būti pragmatiški.
Pamenate buvusio ūkio ministro frazę: „Neprileisime Ivano prie vamzdžio"?
Dabar jau galime žiūrėti, kokius šios frazės vaisius valgome. Rusai susitarė su vokiečiais ir tą vamzdį jie tiesia jūros dugnu. Mes dabar išsižioję šaukiame: „Duokite ir mums bent menkiausią atšakėlę". Maldaujame. O juk galėjome turėti pinigus už tranzitą ir apsirūpinimą nafta.
