Kalbėjo daug gražių žodžių – apie esminį posūkį šalies istorijoje ir kultūriniame gyvenime, apie vieningos rusų tautos sukūrimą (čia prezidentas); apie tai, kad Krikštas tapo „giliu senojo gyvenimo lūžiu“, „krikščionybės idealai, nors ne akimirksniu, ne be sunkumų, tačiau virto kūnu ir krauju, įsiliejo į mūsų tautą“ (čia patriarchas); apie tai, kad „šventumas buvo kultūriniu idealu, kurio siekėme“ (čia pagrindinis bažnyčios žiniasklaidos atstovas Vladimiras Legojda).
Tačiau visiems šiems žodžiams beviltiškai prieštarauja paveikslas ekrane: nei Maskvoje, nei kituose Rusijos miestuose šventė nepritraukė apčiuopiamo žmonių kiekio – išskyrus, galbūt, tik Krymą, Chersono gatvėse buvo juntamas pagyvėjimas. Kristaus Išganytojo katedroje Maskvoje taip pat susirinko nemažai liaudies, tačiau ten ir taip pamaldų metu susirenka nemažai žmonių. Tačiau pačiame mieste, jeigu ne iškabinti plakatai su priminimais „Rusios Krikštas. Liepos 29-oji“, niekas nieko ir nepastebėtų.
Taigi, valdžios bandymas paversti kunigaikštį Vladimirą eiliniu „vienijančiu“ simboliu, kuriam, kaip visada, išleido krūvą pinigų (bendra suma sudaro 800 mln. rublių, nors kai kurių išlaidų pavyko išvengti pavyzdžiui, filmo „Vladimir“ kūrimo, kuriam Kultūros ministerija norėjo skirti 1,2 mln.), greičiausiai patirs fiasko. Kunigaikštis, aišku, labiau suvokiamas simbolis, negu „rusų pasaulis“, tačiau taip pat vargu ar tinka „vienijančios pradžios, galinčios suvienyti tautą“.
Bet kokiu atveju, sunku semtis įkvėpimo tik iš praeities – norėtųsi galvoti apie ateitį, o ką tokio gali pasiūlyti kunigaikštis Vladimiras – centralizuotos valstybės viziją? Tačiau mes dabar lyg ir federalizmo problemomis užsiėmę. Ar, galbūt, veržiamės „į šventumo idealus“? Tačiau šventumas – tai visada asmeninis pasirinkimas, visos tautos į šventuosius nesuvarysi.
Kai kalbama apie labiau kuklius „krikščioniškus idealus“, kurie tariamai įaugo į mūsų „kūną ir kraują“, tai yra akivaizdus melas, su kurio išraiškomis mes susiduriame beveik kiekvieną dieną. Neseniai, pavyzdžiui, vienas iš valstybės vyrų, ganėtinai artimai bažnyčiai, pasiūlė naikinti pasienyje užsienio šalių produktus, tų, kurie pateko į Maskvos sankcijų sąrašus. Ir Vladimiras Putinas ryžtingai šią idėją palaikė. Netruko ir „Roskomnadzoras“. Kiek tai atitinka tas „iš principo naujas elgesio taisykles“, kurias, anot patriarcho Kirilo, nustatė kunigaikštis Vladimiras? Kaip bežiūrėtum, tai juk visiškai bedieviškas akis už akį.
Taigi, metas siųsti šauklius po miestus ir visur, ieškoti naujo tikėjimo? Iki visų stačiatikių susitikimo, kuris numatytas 2016-ais ir kurio metu bus sprendžiami bažnyčių bendradarbiavimo klausimai, matyt, teks palaukti, į šį susirinkimą dedamos didelės viltys. Neatmetama, kad tuomet bus pareikšta apie didžiąją Rusijos pravoslavų jėgą: pažiūrėkite, taip sakant, kokia galia, kaip Rusijos valdžia dėmesinga bažnyčiai, supraskite, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia gali pravoslavų pasaulyje vaidinti daug didesnį vaidmenį, negu iki šiol?
O jeigu tai nepavyks, jeigu nepavyks užkariauti šios erdvės, tai kur jau dėsies – teks Maskvos „kniaziui“ ieškoti naujo „tikėjimo“.
