Prisiekęs britų keliautojas seras W.Thesiger is 1960 m. rašė, kad šis Rytų kraštas paslaptingesnis nei Tibetas. Praėjo tik pusė amžiaus ir, še tau: Omano sultonatas Vilniuje surengia parodą apie religinę toleranciją ir net atsiunčia savo šalpos ir religinių reikalų viceministrą. O pernai Lietuvos įmonės į Omaną vyko dalyvauti informacinių technologijų ir telekomunikacijų parodoje „Comex Oman“ ir iš ten atsivežė puikių įspūdžių. Ar tokį ekonominį stebuklą galima buvo sukurti tik turint juodojo aukso, kurio Omane gausu? Tačiau omaniečiai tvirtina, kad nafta – tik vienas iš jų gerovės šaltinių, kitas – religinis nuosaikumas, būdingas čia vyraujančiai taikingai islamo atmainai – ibadizmui.
Piratų valstybės šlovė
Dar neseniai ši uždara Arabijos pusiasalio pietryčiuose esanti šalis buvo viena labiausiai atsilikusių pasaulyje. Turistams sienas ji atvėrė tik 1987 m., o jos likimą kitu keliu pakreipė sultonas Kabusas, 1970 m. be kraujo praliejimo nuvertęs savo tėvą Saidą ben Teimurą. Kryptingai investavęs lėšas, gautas iš suklestėjusios naftos gavybos, jis modernizavo šalies ekonomiką, panaikino socialinius apribojimus. Tą pasiekti padėjo ibadizmas, skelbiantis toleranciją, konflikto ir smurto vengimą. Omano sultonate šiitai ir sunitai nesipjauna, mat ibaditai čia sudaro net 75 proc. gyventojų, o šie kraujo praliejimą dėl religinių įsitikimų laiko smerktinu.
Omanas laikomas pačia seniausia nepriklausoma arabų pasaulio valstybe: jos gyventojai didžiuojasi priėmę islamą iš paties pranašo Mahometo rankų. Jau nuo 751 m. čia buvo įteisinta religinių šalies vadovų imamų rinkimų tvarka. Imamatas gyvavo 4 amžius, kol valdžią paėmė Maskato sultonai. XVI a. į šalį įsiveržė portugalų jūrininkai, turėję savų kėslų, o XVIII a. pradžioje į Omaną koją įkėlė persai. Juos išvijus čia susikūrė stambi piratų valstybė, apkėtusi ir Irano pakrantę bei Afrikos salas. Omano sultono rezidencija tapo legendinis Zanzibaras – sala prie Afrikos krantų. Piratų valstybė kontroliavo jūrų kelius. Jei skaitėte apie jūreivio Sindbado keliones, tai apie senovės Omaną kai ką jau žinote: šalis garsėjo vergų prekyba, medvilnės ir šilko audiniais, perlais ir kitais brangakmeniais, smilkalais, kurie būdavo aukso kainos.
Savitumą lemia ibadizmas
Pagal ibadizmo tradiciją mečetės Omane statomos be minaretų, kuklų jų interjerą puošia persiškas kilimas. Kitokia yra didžioji Sultono Kabuso mečetė sostinėje Maskate, atidaryta 2011 m. Europiečius ji žavi didingumu, architektūrinėmis formomis ir skoninga prabanga. Marmurines jos grindis dengia 4 263 kv. m rankų darbo kilimas, o šį Persijos audėjų šedevrą apšviečia milžiniškas Svarovskio kristalų sietynas, nusileidžiantis iš kupolo aukštybių.
Omanas – religinė valstybė, tačiau fanatizmą čia įveikė sveikas protas. Moterų padėtis čia nepalyginamai geresnė nei kitose arabų šalyse: mergaičių mokymas privalomas, sostinės Maskato universitete net teko įvesti kvotas vyrams. Parlamente moterys sėdi šalia vyrų, tiesa, pagal islamo reikalavimus, kukliai juoda skara pridengtais plaukais. O tikras vyras čia nesiskiria su durklu džambija , kabančiu prie diržo. Lyčių lygybė Omane svyruoja ir vyrų nenaudai: štai berniukai Omane apipjaustomi, o mergaitės – ne, šią kruviną atgyveną draudžia įstatymas. Kita vertus, berniukui gimus, senu papročiu jam pasodinama datulių palmė. Šis medis auga lėtai, gyvuoja maždaug tiek pat, kiek žmogus, gausiai dera, tad gali apginti šeimininką nuo bado... Kuo ne savotiška gyvybės draudimo forma? Mergaitė palmės negaus, be to, jai gimus aukojamas vienas gyvulys, berniukui – du.
Bet omaniečiui, užsimaniusiam kelių žmonų, juk tenka sunkesnė našta?
Patrauklus įvaizdis
Nepasiturintiems omaniečiams padeda Šalpos ir religinių reikalų ministerija, kažkuo panaši į mūsų Socialinės rūpybos ir darbo ministeriją. Tačiau pirmoji dirba kur kas geriau, mat veikia Alacho vardu, o šis kiekvienam musulmonui – šventų švenčiausias. Vadinamoji zakat auka pasiturinčiajam Omane yra privaloma, nes manoma, kad ji apvalo žmogų nuo pinigų keliamo pavojaus. Sąmoningi turtuoliai prideda ir savanorišką sadaka auką, o ministerija nustato, kam ir kiek bendruomenėje reikia padėti... Ar mūsų socialinio draudimo sistema, palyginti su omaniečių, nepanaši į nepasiturinčiųjų apiplėšinėjimą vidury baltos dienos?
Sultonas Kabusas puikiai suvokia, kad naftos upės gali išsekti, tad propagandai ir viešiesiems ryšiams Omane skiriama itin daug dėmesio. Čia apdairiai investuojama į turizmą, o šiam svarbus geras šalies įvaizdis.
Tiesa, neseniai jį pagadino žinia, kad nuversto ir nužudyto Libijos diktatoriaus Muammaro al-Gaddafio šeimos nariams, pabėgusiems iš tėvynės, Omano sultonatas suteikė politinį prieglobstį. Nurodoma, kad tai padaryta „humanizmo sumetimais, be to, tokia yra šios valstybės tarptautinė politika“. Supraskite kaip norite, bet ar šie pabėgėliai, tegu ir nusipelnę teismo, nebuvo išgelbėti nuo mirties bausmės?
VL žurnalistė Rūta Klišytė
