Šiuo metu Lietuvos irkluotojų komanda treniruojasi Italijoje. „Tikėjomės, kad pirmaisiais olimpinio ciklo metais krūvis bus kur kas mažesnis, tačiau vėl juodai ariame, nors pasaulio čempionatas, iš kurios norime į Lietuvą parvežti medalius, šiais metais vyks tik spalio mėnesį“, - teigė irkluotojas.
Iki šiol nėra aišku, kaip šiais metais irkluotojai bus suskirstyti. „Dabar yra pats geriausias laikas eksperimentuoti, bandyti, - kalbėjo M. Griškonis. – Su Sauliumi Ritteriu prieš pat olimpines žaidynes tapome eksperimento dalimi. Viskas puikiai pavyko. Tačiau tada nebuvo kelio atgal, už nugaros – bedugnė“.
Šiuo metu komandoje yra bandomos skirtingos „kombinacijos“.
„Visą gyvenimą maniau, kad man smagiausia yra vienvietėje valtyje. Pairklavau dvivietę ir man patiko. Pabandysiu keturvietę. Gal ir ten patiks“, - juokėsi M. Griškonis.
- Ar jau yra aiškūs šių metų planai ir tikslai?
– Manau, kad galime šiais metais startuoti pilna komanda: bus ir dvivietė, ir keturvietė, ir vienvietė valtis pasaulio čempionate. Tačiau dar neaišku, kas kurioje valtyje sėdės. Tikiu, kad daugiausiai šansų mane turėsite pamatyti keturvietėje. Kol kas turime išsibandyti rimtose varžybose – gegužės mėnesį vyks Europos čempionatas, pasaulio taurės etapai. Pasibandysime. Jeigu Europos čempionate nesugebėsime su keturviete valtimi patekti ant pjedestalo, tai pasaulio čempionate tikrai neturėsime šansų. Kol kas anksti planuoti: dabar pavasaris, o viščiukus skaičiuosime rudenį. Vyksta bandomasis laikotarpis. Dabar gali atrodyti vienaip, o kai šalia bus rimti varžovai, rezultatas gali būti visiškai kitoks. Geriausia treniruotė pabandymui, manau, bus Europos čempionatas. Tada pamatysime, ko esame verti.
– Po olimpinių žaidynių ar turėjai laiko atostogoms?
– Kartu su Diana (Lobačevskė, - aut.past.) planavome, tačiau taip niekur ir neišvykome. Neturėjome ramių šeimos atostogų: visą vasarą sportavome, rugpjūtį vyko olimpinės žaidynės, rudenį reikėjo susitvarkyti visus nenuveiktus darbus. Supratome, kad buvome labai pasiilgę namų, todėl juose ir pabuvome. Spėjome aplankyti draugus, gimines, pažįstamus. Laikas labai greitai prabėgo. Atrodo, kad visai neseniai grįžome iš olimpinių žaidynių, o dabar jau sėdime trečioje stovykloje ir vėl darbuojamės.
– Ar sugebi pabėgti nuo sporto?
– Nelabai. Net po olimpinių žaidynių žadėjau sau pailsėti, tačiau prabėgo pora dienų ir aš jau myniau dviratį, bėgiojau. Po dviejų savaičių jau Trakuose irklavau. Blogai jaučiuosi be sporto.
– O galvą ar pailsini bent kartais?
– Ne, nuolat galvoju apie sportą. Bet nebūtinai galvoju apie irklavimą... Tiesiog blogai jaučiuosi, jei nesportuoju. Mano organizmas reikalauja krūvio. Nežinau, kas man darosi. Jaučiuosi apsunkęs, man negera. Labai blogai būna, negaliu ramiai nusėdėti. Mama sakė, kad ir vaikystėje toks buvau. Pats nelabai prisimenu (juokiasi). Aš net neįsivaizduoju, kas bus, kai baigsiu karjerą, kai nesportuosiu. Labai paprasta situacija: mes valgome labai daug, nes sportuojame, tačiau tomis dienomis, kai nepavyksta pasportuoti, valgome lygiai tiek pat. Todėl tomis dienomis jaučiuosi labai apsunkęs. Sunku persiorientuoti.
– Tai kiek jūs valgote?
– Tris kartus per dieną (juokiasi). Net nežinau. Daug. Nesusižiūrim maisto. Matyt, senatvėje bus problemų. Jau esu pastebėjęs, kad nesportuojant labai greitai svoris auga.
– Jauti amžių ant pečių?
– Bliamba, nejaučiu... Bet kartais per treniruotes susimąstau, kad komandoje yra dešimt metų jaunesnių sportininkų. Gal tik tais momentais pasijaučiu ne toks ir jaunas.
– Kaip komandos tėvas?
– Taip. Beje, anksčiau komandoje buvau vienintelis tėvas. Taip mane ir vadindavo. Bet visai neseniai vienam komandos nariui gimė sūnus... Bet vis vien mane vienintelį vadina tėvu (juokiasi).
– Prisipažink, ar dar nebuvo kilusi mintis šiek tiek apsiraminti?
– Kartais juokaujame apie tai, bet ne dėl amžiaus ar galimybių. Tai skatina daryti klausimas apie rentas sportininkams. Anksčiau jas gaudavo olimpiniai prizininkai, Europos ir pasaulio čempionai. Buvo viena renta. Dabar yra žadama priimti naują įstatymą ir skirstyti rentas pagal nuopelnus: Europos ir pasaulio čempionai gaus vienokią rentą, olimpiniai prizininkai – kitokią, o olimpiniai čempionai – dar kitokią. Taigi Europos ir pasaulio čempionams jau reikėtų eiti į pensiją, jei jie nori gauti didesnes rentas negu ateities olimpiniai čempionai. Keista logika. Diskutuojame apie tai. Apsimoka jau dabar baigti sportinę karjerą, jeigu bus priimtas šis įstatymas. Mūsų komandoje yra penki žmonės, kurie pretenduoja į rentą. Sėdėjome vien dieną ir žvengėme, kad viskas – einame į pensiją, nes turime šansą gauti kas mėnesį 300 eurų daugiau negu į pensiją išėję vėliau. Nėra logikos. Tokiais momentais supranti, kad sportininko gyvenimas nėra lengvas, ar ne?
– Dabar išvykote į trečia stovyklą šį sezoną, namuose pabūnate labai trumpai. Ar komandoje neatsiranda trintis?
– Gyvename tarsi realybės šou. Patys labai stebėjomės ir juokėmės, kad antrosios stovyklos metu nesusipykome. Buvo labai keista. Nes dažniausiai sugeba kas nors ką nors leptelėti ar padaryti vienas kitam. Nuolat matome tuos pačius veidus, gyvename labai mažame miestelyje, kuriame šiuo metu nėra žmonių. Laukymė tokia. Dėl ko susipykstame? Dėl smulkmenų: „Aš geriau irklavau, tu blogiau irklavai, tu tą padarei, kažkam apie mane pasakei“. Smulkmenos. Nuo didelių krūvių ir nuovargio susipykti galima dėl labai mažų dalykų. Vėliau patys iš to pasijuokiame.
– Lietuvos irklavimo sporte kas nors pasikeitė, kai atvežėte į Lietuvą olimpinius medalius?
– Mums asmeniškai niekas nepasikeitė. Tačiau tikiu, kad federacija gaus daugiau lėšų sportininkų pasiruošimui... Bet dabar, kai vyksta įvairios reformos, kartais atrodo, kad tik privirėme košės atvežę tuos medalius. Tačiau mes gyvename kaip gyvenome. Neturime rėmėjų... Žinau, kad „Coca-Cola“ savo remiamiems sportininkams moka po 100 tūkst. eurų per metus, tačiau mes tokių neturime.
– Greitai jūsų medalius visi pamiršo?
- Grįžome į Lietuvą ir mūsų net Vilniaus miesto meras nepasveikino. Šiek tiek apmaudu. Su Diana esame sportininkai, atsidavę Lietuvai – ariame dieną, naktį. Turime dukrą, kuriai trys metai. Prie pat namų yra darželis. Norėčiau savo dukrytę vesti būtent į jį, nes šalia. Savivaldybės tarybos narių vaikai patenka į darželius, kuriuos patys pasirenka. Juokinga. O aš antrus metus bandau gauti vietą darželyje, kuris yra prie namų. Po olimpinių žaidynių bandžiau nueiti į savivaldybę – niekam neįdomios mano problemos. Neprašiau pinigų, dovanų... Man nieko nereikia, paprasčiausiai noriu, kad mano vaiką priimtų į darželį. Tai man sudarytų geresnes sąlygas eiti į treniruotes, nereikėtų vaiko vežti kažkur toli iš ryto. Man šis dalykas yra nesuprantamas. Gal mes, irkluotojai, nesame labai populiarūs.
- O gal žmonės taip gerai nesupranta irklavimo?
- Gal visiems atrodo, kad bičai tiesiog ateina, susėda į valtį, pairkluoja ir viskas. Galbūt tikrai žmonės nesupranta, kiek mes dirbame. Ariame, net sunku paaiškinti. Niekas nesupranta, kad turime tris treniruotes per dieną: pergyveni, pyksti, nerviniesi, rankos kruvinos, naktį negali dėl to miegoti, negali net šaukšto į ranką paimti dėl skausmo. O visiems atrodo, kad tiesiog irkluojame. Yra daugybė sporto šakų, kur juodas darbas nėra matomas. Gal daugelis mano, kad mūsų sporto šaka – vienas malonumas ir dirbti čia nereikia.
– O pats nenorėtumei dažniau būti televizijų laidose?
– Ne... Viešumas? Manau, jis trukdo gyventi. Galbūt šis kelias tinka žmonėms, kurie neturi tikros savo gyvenimo vizijos? Aš nežinau. Tai dar kartą atsakysiu į prieš tai užduotą klausimą: ne, gyvenimas, iškovojus olimpinius medalius, nepasikeitė (juokiasi). Tačiau negalime skųstis, kad mūsų neįvertino, juk gavome premijas, po automobilį. Bet, žinai, tikiu, kad sportininkui olimpinis medalis ir neturi asocijuotis su materialia nauda, šlove ar garbe. Man medalis yra viso to darbo, kurį dirbau daugiau nei penkiolika metų, įvertinimas: kiekvieną dieną aš dirbau, tikėjau, kad galiu ir pagaliau pasiekiau. Manau, tai yra svarbiausia. Bent jau man.
– Tačiau noras iškovoti olimpinį auksą... Jis yra labai didelis?
– Be abejo. Tai yra kiekvieno sportininko tikslas, svajonė. Yra labai daug noro, bet nereikia pamiršti, kad olimpinės žaidynės vyks ne kitais ir ne po dviejų metų... Dar liko daugiau negu trys metai. Per juos gali nutikti labai daug. Svarbu, kad sveikatos būtų... O visa kita... Sveikata ir motyvacija – svarbiausia.
– O tasai olimpinių žaidynių laukimas nėra baisus?
– Ne. Visada atrodo, kad olimpinės žaidynės yra labai toli, bet, iš tiesų, nespėji laiko sugaudyti: keturi metai, trys metai, du... Likus metams, kai jau sportininkai turi kelialapius, visi moja ranka „Ai, olimpinės žaidynės tik po metų“. Per tuos metus matai, kaip ateina ir greitai prabėgo pavasaris, vasara... Ir reikia išvažiuoti. Tada net nesupranti, kad jau yra laikas važiuoti ir įrodyti, kad tu esi vertas lipti ant pakilos. Laikas labai greitai bėga.
– Ar Mindaugas Griškonis kada nors jaudinasi?
– Labai jaudinasi. Startuodamas varžybose Lietuvoje labiau jaudinuosi negu prieš startą užsienyje. Kodėl? Su lietuviais mes varžomės kiekvienos treniruotės metu. Per treniruotes kiekvienas esame vienas kitam varžovas, o ant kranto – draugai. Pažįstame kiekvieną kaip nuluptą. Žinome vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses. Nežinau, kodėl, bet startuodamas su mažiau pažįstamais varžovais jaudinuosi kur kas mažiau. Tačiau jaudulys – vienoks ar kitoks – visada būna. Per olimpines žaidynes jaudinomės mažiau.
- Kaip išsisprendė klausimas dėl maistpinigių?
- Tapome tautos priešais, kai iškėlėme šią problemą. Žmonės pradėjo šaukti „Kam jiems tie maistpinigiai? Tegul eina jie dirbti, o po darbo tegul sportuoja!“ Visų argumentas: mums yra mokama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Taip, bet Seimas pieštukams, manau, daugiau pinigų išleidžia negu mums yra sumokama maistpinigių. Žinai, mane ima pyktis dėl to. Seimo narys? Kaip jis garsins Lietuvą? Dalis jų net užsienio kalbų nemoka, kaip jie gali reprezentuoti mūsų šalį? O mūsų dėka yra į viršų keliama Lietuvos vėliava. Tikiu, kad bet kuris sportininkas Lietuvai neša daugiau naudos negu daugelis Seimo narių.
Tapome tautos priešais, bet trečiadienį gavome atsakymą iš Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD), kad maistpinigiai buvo nepagrįstai nemokami. Jeigu būtume tylėję, niekas nebūtų ir pajudėję. Visi sukruto, kai išsiuntėme laišką prezidentei. Žinau, kad treneriai gavo velnių, kad kreipėmės tiesiai į prezidentūrą, o ne į KKSD. Bet su jais jau buvo šnekėta šimtą kartų... Tačiau niekas nesikeitė.
Tačiau reikia suprasti, kad šis reikalas liečia ne tik irkluotojus. Jis yra aktualus visiems sportininkams. Bet irkluotojai liko blogiečiai. Žinau, kad disko metikas Andrius Gudžius rašė laišką KKSD vadovui, bet gavo atsakymą apie nuostatus ir straipsnius, pagal kuriuos nepriklauso mokėti maistpinigių, jei sportininkas nėra stovykloje. Vėliau mes, irkluotojai, stovykloje nusprendėme surašyti laišką, kurį visi pasirašė. Išsiuntėme. Žinoma, galėjome palaikymo prašyti ir kitų, būčiau surinkęs visų parašus, bet tam būtų reikėję laiko. Nusprendėme, kad išsiųsime nuo savęs, nes iš tų 60-ies sportininkų, kurie yra finansuojami po pertvarkos, dvylika yra irkluotojų.
O svarbiausia yra suprasti dar paprastesnį dalyką. Tie maistpinigiai labiausiai reikalingi yra jauniems ir tiek finansavimo negaunantiems sportininkams, kurie gali tapti Lietuvos ateitimi... Tiek to... Užteks man verkti.
- Ar po olimpinių žaidynių padidėjo sportininkų srautas treniruotėse?
- Ateina į treniruotes daugiau žmonių. Suprantu, kad ši banga bus laikina. Iškart po olimpinių žaidynių į bazę visi sugūžėjo. Manau, kad tai pajautė ir baidarių bei kanojų sportas. Žmonės pamatė vandens sportą. Rudenį ateidavau į treniruotes nuo pusės šešių vakare, nes kitaip nesigaudavo, kadangi vaikai subėgdavo po pamokų. Nebūdavo, kur kojos įkelti. Mūsų bazė Vilniuje nėra labai didelė, jei sueina šimtas vaikų – sudėtinga. Labai džiaugiuosi, kad žmonės susidomėjo. Labai tikiuosi, kad nors keli iš jų užaugs ir taps čempionais. Viliuosi, kad mūsų bazėje dar bus žmonių, kurie garsins Lietuvą. Nesame išpopuliarinti, nesulaukiame daug dėmesio, bet jeigu žmonės rinksis mūsų sporto šaką, labai džiaugsiuosi.
