Vos prieš mėnesį Lietuvos, Latvijos ir Estijos žiniasklaidoje nuskambėjo netikėta žinia: susirgęs onkologine galvos smegenų liga olimpinis čempionas estas Aavo Pikkuusas nusprendė parduoti savo olimpinį aukso medalį kolekcininkams. Ne iš gero gyvenimo – per mėnesį čempionas vaistams priverstas išleisti 4 tūkst. litų.
Kova už būvį
Dar būdamas vaikas Aavo iškrito iš 8 metrų aukščio kaštono ir susilaužė abi kojas. Bet šis pirmasis likimo smūgis jį iš gyvenimo “išjungė” tik trumpam – netrukus vėl, pasispirdamas ramentais, lakstė su bendraamžiais. Lygiai taip pat klostėsi ir būsimojo olimpinio čempiono karjera: gauna į kaulus, išsilaižo žaizdas – ir vėl į kovą. Kol neužklupo sunki smegenų liga...
Linksmas vyrukas su treningu
Paradoksas, tačiau pirmas įspūdis apie estų olimpietį buvo kiek netikėtas – jis nė iš tolo nepriminė sunkaus ligonio. Tiesiog linksmas, apvalainas, nedidelio ūgio vyrukas su treningu. Pasitikęs prie įvažiavimo į Tartu, užsuko į prekybos centrą ir juokaudamas, jog žmona duos pylos už išlaidavimą, prisikrovė pilną vežimėlį maisto. Kai pasiūliau pinigų, pasakė skubiai juos susikišti atgal į piniginę. Pakvipo kažkokiu nesuvokiamu ne estišku, o tiesiog armėnišku vaišingumu. Pajutęs, kad žurnalistas nebesupranta, kas darosi (tikėjausi, kad čempionas gyvena pusbadžiu), paaiškino:
– Juk psichologiškai išleisti 300 kronų* (maistui) lengviau nei 17 tūkst. (vaistams). Bet, žinok, tikrai ne viskas taip gerai, kaip tau atrodo. Papasakosiu vėliau, o dabar nestovėk, krauk prekes į vežimą.
Keturių vaikų tėvas
Atsakymų į visus klausimus važiuojame ieškoti į Aavo Pikkuuso namus – Tartu pakraštyje, šalia televizijos bokšto prisišliejusį ramų rajoną. Dviejų aukštų sovietmečio statybos nuosavame name su legendiniu dviratininku gyvena žmona Laine (dirba floriste konsultante),18-metė dukra Batricia ir 13-likos sūnus Aavo Patrickas. Kitos dvi dukros – Pirjo (23 metų Estijos akademinio irklavimo čempionė) ir Brit (21 metų Estijos sportinių šokių čempionė) įsikūrusios kituose Estijos miestuose.
Namuose legendinis dviratininkas ima graudintis:
– Ar mes tokios Estijos norėjome? Per mėnesį kartu su invalidumo pensija geriausiu atveju uždirbu iki 5 tūkst. kronų (apie 2270 Lt), o už vaistus reikia mokėti trigubai brangiau – ligonių kasos nekompensuoja. Tai kur teisybė, kam visą gyvenimą mokėjau mokesčius?
Dviratininko karjera – su kauptuku
Klausimą („tai iš kur tos vaišės ant stalo“) atidėjęs patogesnei akimirkai, bandau išklausinėti Aavo apie jo aukso medalį, laimėtą 1976 m. Monrealio olimpiadoje, ir ligą. Jis dėsto savo gyvenimą nuo Adomo ir Ievos.
Dviratininku tapo neatsitiktinai. Jau sovietmečiu Tartu buvo populiarus dviračių sportas: kūrėsi klubai, klestėjo dviračių takų tinklas. Tačiau Aavo tėvai (atvažiavę iš kaimo) neturėjo pinigų sportiniam dviračiui. Taigi 11 metų berniukas nusprendė pats užsidirbti – nusipirko kauptuką ir atostogų metu eidavo į Tartu turgų „parsiduoti“ ūkininkams. Šitaip ravėdamas runkelius ir kopūstus, 1965 metais užsidirbo Charkovo gamybos dviračiui „Sport“, kainavusiam 86 rublius.
Pasiuntė trenerį „po velnių“
Treniruotės iš pradžių sekėsi nekaip. Pirmasis „Kalevo“ klubo treneris, matyt, buvo praėjęs „diedovščinos“ mokyklą, nes jau po pirmų pratybų būsimai superžvaigždei pareiškė:
– Plausi mano motociklą.
Ir tada vaikinas pademonstravo itin kietą charakterį, dėl kurio vėliau sportininkai jį praminė „velniu“. Treneriui į akis išrėžė:
– Eik po velnių. Tu važinėji, o aš valysiu?
Briliantinės žalumos vartotojas
Ir išėjo į kitą klubą – „Dinamo“. Netrukus tapo vienu iš lyderių, tik daug “zelionkės” (briliantinės žalumos) suvartodavo nubrozdinimams tepti – juk tais laikais nebuvo šalmų ir specialių apsaugų.
Šitaip pakliuvo į sąjunginę „Dinamo“, o paskui ir į TSRS jaunimo rinktinę.
– Ai, jeigu koks kaulas nukritus ir išlįsdavo, susitvarkydavome ir toliau važiuodavome. Niekas „nesicackindavo“ kaip dabar.
Kartą, lenktynių Venesueloje metu, Aavo tris kartus krito ant dubens kaulų, ant jų beveik nebeliko „mėsos“. Bet tik sutvarstė žaizdas ir toliau važiavo. O vakare į viešbučio sieną įkalė 10 colių vinį, kad ant jos naktį galėtų sudaužytas tinstančias kojas „pakabinti“.
Beveik lietuvis
Beje, sportinės karjeros metu Aavo labai sulietuvėjo. Netgi dabar gali ištarti keletą lietuviškų žodžių (gaila, bet ne visi jie tinkami spaudai).
– 1969 m. pirmą kartą atvykau į Vilnių, sporto stovyklą. Ir vėliau Gagruose, Picundoje gyvendavau viename kambaryje su lietuviais – Alfredu Vaitkumi, Vytautu Berankiu (visa tai suregistruota dienoraštyje, kurį rašo nuo 1970 m.). Apskritai tais laikais Lietuvoje praleisdavau net 3 mėnesius, o Estijoje – vos mėnesį per metus.
Kai su komanda laimėjo daugiadienes Pabaltijo lenktynes, TSRS rinktinėje buvo vienintelis estas tarp daugybės kitų tautybių sportininkų. O tais laikais konkurencija buvo žiauri.
Kietas estiškas charakteris
Rinktinės naujoko nekentė CASK atstovai, rusai. Todėl kartais dėl vietos trasoje kildavo susistumdymų ar net muštynių.
– “Niet voprosov”, jei reikdavo, duodavau į nosį. Būdavo už ką. Įsivaizduokite, treniruotės metu ramiai laukiau starto. Privažiavo komandos senbuvis ir drėbė: “Klausyk, tu čia “neišsikalinėk”, raminkis. Aš jam: „O tu pirma išmok dviračiu važinėti“.
Pajudėjus iš vietos „armietis“ vėl ėmė kabinėtis prie debiutanto, bandė jį stumtelėti. Tada estas ir patiesė skriaudėją trasoje kelio smūgiu.– Sakiau: ”Mokykis važinėti dviračiu, o tik paskui mosuok rankomis!” Nieko jie man negalėjo padaryti, nes buvau labai geros formos.
Velnias su plyta
Aavo ypač nemėgo, kai Rusijos sportininkai jį pravardžiuodavo “Velnias, o ne rusas”. Kartą Adleryje vienam pasakė: “Jei dar sykį šitaip leptelėsi, snukį išmalsiu“. O kai šis nepakluso, taip mostelėjo ranka, kad, pasak mačiusiųjų, kolega perskrido per tvorą. O kai šiam į pagalbą atėjo dar vienas gerokai stipresnis draugas, Aavo griebė plytą ir abu „nuramino“: „Tik prisiartinkit, tuoj pagražinsiu snukučius“.
– O kas belieka, kai esi vienas estas komandoje, ir dar pats jauniausias.
Monrealio auksas ir paskyra automobiliui
Aavo Pikkuusas, Valerijus Čapryginas, Anatolijus Čukanovas, Vladimiras Kaminskis – ši komanda 1976 m. Monrealyje laimėjo olimpinį auksą. Gavo paskyras automobiliui, 5000 rublių. Tai buvo dviratininko aukso amžius, karjeros viršūnė.
– Gražiai gyvenau. Nuo 1974 iki 1978 m. buvau renkamas geriausiu Estijos sportininku. Ir moterų dėmesio netrūko – nei Estijoje, nei Lietuvoje (parodo stropiai saugomą vienos garsios mūsų sportininkės nuotrauką su parašu).
Tačiau vienintelis tų laikų dviratininko šlovės ir turtų pėdsakas – 1982 m. statytas namas (su gausia taurių ir apdovanojimų kolekcija). Bet iki galo nepabaigtas.
– Kai turėjau pinigų, trūko laiko – reikėjo sportuoti. Dabar laiko į valias, stinga pinigų...
Iš dviračių – į autoralio rinktinę
1980 m. Maskvos olimpiadoje Aavo jau nedalyvavo, nors tikėjosi ten pakartoti auksinį startą.
– Treniruočių stovykloje mane apnuodijo konkurentai. „Atsitiktinai“ tokie dalykai neįvyksta. Visi sveiki, o aš vienas staiga pakirstas ligos? Taip nebūna.
1982 metais pats pasitraukė iš rinktinės, pajutęs, kad jau nebegali važiuoti taip sėkmingai. Bet vis tiek nenustygo vietoje – už savo pinigus nusipirko sportinį automobilį ir pradėjo dalyvauti raliuose.
– Nemokėjau lėtai važinėti. Apdaužiau vieną, paskui pirkau kitą mašiną, paruošiau ją lenktynėms Vilniuje, Stasio Brundzos eksperimentinėje gamykloje. Geriausias rezultatas – 1989 m. Europos čempionate Portugalijoje užimta 6 vieta.
Klestintis verslininkas
Prieš trylika metų galutinai palikęs sportą, įsitraukė į verslą. Išsinuomojo didelį sandėlį ir ėmė vežti iš užsienio atsargines automobilių detales.
– Tais laikais buvau bene vienintelis Estijoje, galintis laisvai įvažiuoti į Suomiją. Senos importinės mašinos gedo, jas nuolat reikėjo taisyti, taigi verslas klestėjo.
Aavo labai padėjo ryšiai, užmegzti sportinės karjeros metu – bičiuliai įvairiose šalyse siūlė paklausias prekes. O įtakingi draugai buvusioje TSRS padėjo Aavo išvengti reketo.
– Sykį tokie estai vieną vyruką buvo pakabinę žemyn galva ant medžio. Tai aš paskambinau kam reikia į Peterburgą ir reikalus sutvarkiau telefonu...
Sudegę milijonai
Tačiau 1998 m. viskas sudegė.
– Dūmais virto „fūra“ padangų ir tepalo – maždaug už 350 tūkst. litų.
Paaiškėjo, kad taikinys buvo kitas verslininkas, Aavo kaimynas. Jis neva išvarė iš darbo vieną vyruką už girtuokliavimą. Tai prasižengėlis ir atkeršijo, padegdamas iškart kelis sandėlius. Pasak Aavo, nusikaltėlio niekas nerado, jis pabėgo į Rusiją.
– Supleškėjo visos mano santaupos. Jei ne tas gaisras, dabar gal neprašinėčiau pinigų vaistams.
Prieštaringos versijos
Tačiau Estijos spauda minėjo ir kitą legendinio sportininko nuskurdimo versiją – daugybę pinigų jis palikdavo lošimo namuose. Tačiau estas tik juokiasi:
– Taip, rašė ir tokių dalykų. Žmona paskui klausdavo: tai iš kur turi tiek pinigų, kad eini į kazino? Bet aš niekada nekortavau, tik į žaidimo automatus vieną kitą monetą įmesdavau. Tačiau irgi retai.
Netikėta diagnozė
Bet prieš 7 metus dviračių sporto legendą (tuo metu jis dirbo treneriu) užklupo daug didesnė bėda – smegenyse atsirado auglys. Vyras priaugo daug svorio – nuo 90 iki 145 kg. Paskui nusilpo regėjimas, susiaurėjo matymo laukas, beveik pradingo uoslė. Medikai priežastį rado labai greitai, bet nežinojo, ką daryti. Galiausiai jį operuoti ėmėsi garsus estų chirurgas Toomas Asser.
– Nesigailiu. Jei būčiau pasirinkęs Švediją, kiltų daugybė problemų dėl kalbos barjero. Be to, Estijoje operacija buvo atlikta nemokamai, išlaidas apmokėjo ligonių kasos.
Tęsinį skaitykite žurnale "Antra pusė".
