Ne tik apie charakterį, bet ir apie naujus malonumus, atrastus baigus sportinę karjerą, knygas ir moteriškas silpnybes, gydančias depresiją, kalbėjomės su LTOK prezidente, stovinčia ant 50-mečio jubiliejaus slenksčio. Tiesa, jos gimimo data, gruodžio 23-ioji, labai nepatogi – šv. Kūčių išvakarėse sukviesti draugus sudėtinga, o šiemet jai teks paaukoti ir naujai atrastą malonumą – slidinėjimą kalnuose: „Labai mėgstu slidinėti. Patinka kalnų pojūtis. O kai geras oras, kas gali būti gražiau? Ramiai važiuoji sau... Iki kamikadzių man toli, aš ir nesiveržiu. Bet šiemet išvažiuoti nepavyks – teks švęsti gimtadienį.“
Švenčiate 50 metų jubiliejų. Ar apvalios datos reikšmingos? Priverčia sustoti ir apmąstyti nueitą gyvenimo kelią? Ne. Kiekvieną kartą atrodo, kad man ne tiek, kad čia ne aš. Jokio streso nepatiriu. Dar šiek tiek anksti daryti gyvenimo apžvalgas. Gal kam nors, kaip ir man, kai buvo 20 metų, keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų atrodė viskas, pensija. Bet kai nuvažiavau į Europos olimpinį komitetą ir išgirdau, kad tau dar per anksti, tu dar per jauna, visai kitaip pasijutau.
Ar baigusi sportinę karjerą nors kartą bandėte šaudyti?
Du kartus buvau išėmusi iš dėklo. Abu kartus vežiausi pašaudyti su draugais. Kai jie sako: „Parodyk, kaip reikia“, aš nebemoku. Todėl, kad taip, kaip mėgėjai, aš nemokėjau, o taip, kaip šaudo profesionalai, nebeturiu įgūdžių. Į klausimą: „Ar norėtum pašaudyti savo malonumui?“ aš irgi keistai reaguoju, nes savo malonumui galima lėtai plaukti, bėgti, o šaudydamas vis tiek stengiesi pataikyti. Šaudyti šiaip sau į dangų – koks čia malonumas? O jeigu stengsiesi pataikyti, vėl bandysi atgaivinti įgūdžius. Nežinau, ar tai labai malonu, kita vertus, ir laiko tiek nėra.
Ko išmokė sportas?
Sportas man davė viską. Ir kuo tapau, ir tas savybes, kurias išsiugdžiau. Sportas atvėrė visas galimybes. Kartais su sportininkėmis pasišnekame, palyginame save su kitais žmonėmis. Mes turime vertinimą „ne sportininkas“. Tai reiškia, kad jis kitoks, per dažnai sureikšmina smulkmenas, nedideles nesėkmes. Sportininkas pirmiausia turi išmokti ne laimėti, o pralaimėti. Be to tu niekada nebūsi laimėtojas. Svarbiausia ne pralaimėti, o pasimokyti iš nesėkmių. Kai tas pamokas gerai išmoksti, atsiveria visai kitos galimybės. Todėl mes su Vida (Venciene – aut. past.) dažnai sakome, kad mes, sportininkai, kitokie. Sportininkas savo tikslo siekia ne aklai, o kasdieniu darbu.
Olimpinės čempionės titulas ir LTOK prezidentės postas – kas į gyvenimą įnešė daugiau sumaišties?
Ir viena, ir kita, ir trečia. Suskaičiavau, kad mano gyvenimas labai stipriai keičiasi kas 12 metų. 1988 m. patekau į SSRS rinktinę ir laimėjau Europos čempionatą, tai iš karto pakėlė į kitą lygį, kitaip sudėliojo gyvenimą. 2000-aisiais laimėjau olimpines žaidynės, 2012 m. jau čia. Ir viena, ir kita buvo labai stipriai susiję su visuomenės nuomone. 2000-aisiais patyriau labai didelį šoką, kai grįžus iš Sidnėjaus einant gatve man atrodė, kad gal aš sijoną pamiršau užsisegti, nes visi taip žiūrėjo, kad darėsi nejauku. Suprantu Rūtą Meilutytę, ji, manau, taip jaučiasi jau kelerius metus. Tada buvo labai blogai. Dabar žinau, kad mane atpažįsta, išmokau nekreipti dėmesio – jaučiu žvilgsnius, bet į juos nereaguoju. Į juos reaguoja tie, kurie galbūt su manimi išeina pirmą kartą. Dabar tai normalu.
Esate griežta vadovė?
Ne. Manęs niekas nebijo. Tai nereiškia, kad nesibaru, neturiu reikalavimų. Direktoratui vadovauja direktorius, bet būna reikalų ir man, ir aš baruosi. Tačiau esu išmokusi – pasibari ir pamiršai. Pareikalavai rezultato, išsakei pastabas ir toliau su tuo pačiu žmogumi eini ir juokauji.
Kokia geriausia atgaiva po darbo dienos?
Visada buvau knygininkė. Man joks filmas neatstos geros knygos. Net lėktuve retai žiūriu filmus, visą laiką turiu knygą. O vasarą – gamta, jos irgi niekas nepranoksta. Tada galima užmesti meškerę ar šiaip pasivaikščioti po mišką.
Kokia knyga šiuo metu guli prie lovos?
Detektyvas. Dažniausiai skaitau detektyvus, populiariąją psichologiją arba ką nors įdomesnio, pavyzdžiui, Arto Paasilinnos knygas. Nuo jo svaigstu. Laukiu, kada jo ką nors nauja išvers. Tai suomių humoristas, bet jis be galo rimtai viską dėsto, tik beprotiškai juokingai. Dėl tokių knygų ne visi mane supranta.
Kiek augintinių šiuo metu turite?
Jeigu skaičiuosime karosus, nežinau kiek, bet apskritai – trys kates ir šunį. Dėl antro šuns vyksta diskusija. Pats geriausias mano šuo – paimtas iš prieglaudos. Jis pas mane gyveno apie šešerius metus, nugaišo šį pavasarį. Paėmiau kitą šunytę iš prieglaudos. Iš pradžių maniau: kas iš jos bus, tik lekia į priekį ir niekur nesidairo. Dabar ji niekur nelekia, baisiai laiminga, bet neloja. Gyvenant kaime reikėtų, kad šuniukas lotų. O ji pamato mašiną ir bėga slėptis į verandą. Nepaisant įspūdingo stoto, sargas iš jos neišėjo. Dabar svarstome, kad reikia dar vieno šuniuko – kad būtų linksmiau.
O kam negali atsispirti LTOK prezidentė? Prieš ką palūžta?
Man geriausia tabletė nuo depresijos – nauji batai. Dar padeda rankinukas arba auskarai. Kai draugei sakau: „Mane užklupo nedidelė depresija...“, ji klausia: „Kiek?“ – „Du.“ – „Batai?“ – „Poros.“ Ar dažnai toji depresija aplanko?
Kai pamatau gražius batus, iškart prasideda (juokiasi). Kaip ir visos moterys, stengiuosi laviruoti tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulių. Vienas sako: „Jėzau, kaip gražu! Noriu“, o kitas: „Taigi turi.“ Kažkaip laviruoju. Nesu maniakė, spintos nėra perkrautos, bet... tai padeda!
Lina Daugėlaitė, sportas.info
