Prie internetinio pokalbio sutiko prisijungti ir kiti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse žibėję irkluotojai: Edvino valties partneris Aurimas Lankas, baidarininkai Ričardas Nekriošius, Andrius Olijnik bei Ignas Navakauskas ir kanojininkas Henrikas Žustautas.
„Pabandysime tilpti į ekraną, - susėdę prieš nešiojamą kompiuterį viešbučio vestibiulyje pareiškė olimpiečiai. – Čia geriausias internetas. Apie ką kalbėsime?“
Paprastas klausimas „Kaip sekasi?“ sukėlė nedidelę juoko bangą, o I. Navakauskas turėjo prisipažinti: „Šiandien Edvinui pralaimėjau lažybas, todėl turėjau suvalgyti penkis obuolius per vieną kartą“.
Ir vėl visi prapliupo juoktis. Supratau, kad pokalbis bus „pagardintas“ smagiais pokštais.
MIŠIOS
- Kaip leidžiate laisvą laiką stovykloje?
Edvinas: vakarais dažniausiai ramiai poilsiaujame: kas mokosi, kas filmus žiūri, kas knygas skaito. Kartais visi susirenkame ir pažaidžiame „Counter-Strike“.
Ignas: Būna, kad pokerį pažaidžiame.
- Kam geriausiai sekasi prie pokerio stalo?
Edvinas: Paskutinį kartą laimėjo...
Ignas: Toks jaunas kanojininkas (juokiasi)
Edvinas: O kas buvo antras?
Ignas: Ai, kažkiek laimėjau, bet kažkas tikrai turėjo daugiau.
Edvinas: Bet didžiausias „šuleris“ pas mus yra Ignas. Blefuotojas.
- O „Counter-Strike‘o“ čempionas kuris?
Edvinas: Labai įvairiai būna. Viskas priklauso nuo žemėlapio, kuriame žaidžiame. Taip mes atsipalaiduojame: per laisvesnę dieną atsisėdame ir porą valandų vienas kitą šaudome, kol visiškai galvos atsijungia nuo kasdienybės. Dar nueiname į pirtį. O daugiau čia tarsi ir nėra, ką veikti. Artimiausias miestelis yra už aštuonių ar dešimties kilometrų.
Aurimas: Sekmadienį picą kepėme.
Edvinas: Sekmadieni šventa diena – galima paišdykauti.
Aurimas: Po mišių visi picas kepėme.
- Aurimai, visada buvai toks religingas?
Aurimas: Taip, esu baigęs katalikišką mokyklą. Pradinėse klasėse visada prieš pamokas ir po jų – malda, o sekmadienį – į bažnyčią.
- O knygas kokias skaitote?
Ričardas: Štai studentai sėdi, tegul jie apie knygas papasakoja (žvilgteli į H. Žustautą, kuris kiek pavėlavo į „Skype“ pokalbio pradžią).
Edvinas: Visi komanda – vien studentai. Nenori ar ne, bet knygas privalome atsiversti. Yra pas mus čia ir bakalaurantų ir magistrantų.
- O grožinė literatūra?
Aurimas: Turiu su savimi Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“, bet dar nepradėjau skaityti.
ATMOSFERA
- Ar nebūna barnių stovyklos metu?
Aurimas: Nėra dėl ko pyktis, juk mūsų rungtys skirtingos... Esame draugiški, nesipykstame, tačiau girdėjome, kad vengrai, kurie taip pat čia treniruojasi, vieni su kitais net nesisveikina. Visai neseniai pasakojo mums istoriją, kad jie vieni iš kitų valtis atiminėja. Juokas juokais, bet truputį keista buvo išgirsti tokias istorijas.
Edvinas: Mes esame maža komanda – dešimt žmonių. Rusai yra atvežę gal penkiasdešimt sportininkų. Štai ir atsakymas: jei į vieną vietą yra keturi žmonės, tai konkurencija, žinoma, didelė...
Aurimas: Tačiau vengrų yra penkiolika. Negalima sakyti, kad labai jau čia jų daugiau...
Edvinas: Bet jie dar ir kitur treniruojasi...
Aurimas: Bet čia jų tik penkiolika
Ričardas: Jau pykstasi vyrai. Kaista atmosfera (visi nusijuokia).
Aurimas: Tai čia yra natūralu.
Ignas: Būna visko.
- Būna dienų, kai negalite vienas kitam į akis net pažiūrėti?
Aurimas: Taip dažnai nutinka trečioje stovykloje (dabar – antroji).
Ignas: Pykstamės retai, bet greitai susitaikome.
Andrius: Visada yra riba, kurios neperžengiame.
Ignas: Kraujo nebūna.
Aurimas: Na, nebūna „ant palaukimo“, kol Ignas vienas išeis iš kambario.
Ignas ir Aurimas kartu: Baaaam...
MUZIKA
- Andriau, esi mėgėjas muzikuoti. Ar gitarą atsivežei į stovyklą?
Ignas: Andrius turi aparatūrą atsivežęs.
Edvinas: Dabar kuria irkluotojų himną.
Ignas: Turi atsivežęs gitarą ir dar tokį aparatą, kurį galima spaudinėti. Kaip jis vadinasi (atsigręžia į Andrių)?
Andrius: Beat'ų kontroleris muzikai kurti. Tai yra mano hobis, mano laisvalaikis – muzika.
- Tenka ir prie laužo pagroti?
Aurimas: Kad neturime čia bulvių, kurias galėtume tame lauže kepti, tai ir laužo nereikia.
Andrius: Kol kas tik gilinuosi į muzikos mokslus, esu besimokančio stadijoje.
Aurimas: Dar prie laužo jo niekas nekviečia.
Andrius: Nes dainuoti nemoku. Bet yra čia tų dainuojančių...
Ignas: Parepuojam, padainuojam.
- Kuris yra kiečiausias reperis?
Aurimas: Ignas (visi juokiasi). Jam ir muzikos nereikia.
- Ar gali parepuoti?
Ignas: Gal apsieisime be repo (nuleidžia akis).
LIŪDESYS
- Henrikai, kodėl tu toks liūdnas?
Henrikas: Nes aš tarsi mokausi iš naujo irkluoti. Man reikia ruoštis man neįprastai distancijai – 1 kilometrui. Todėl jaučiuosi pavargęs.
Aurimas: Bet niekas jo čia neskriaudžia.
Edvinas: Nebent treneriai.
Henrikas: Man reikės kelių metų, kol prisijaukinsiu naują distanciją: tiek fiziškai, tiek psichologiškai... Bus gerai, jei pavyks tai padaryti.
Ignas: Pavyks, pavyks.
Henrikas: Aš vis dar turiu vilties, kad olimpinėse žaidynės liks 200 metrų distancija.
- Ar spėjai atsisveikinti su sportinę karjerą baigusiu Jevgenijumi Šuklinu?
Henrikas: Dar nespėjau. Labai gaila, kad netekau tokio konkurento...Juk jis yra olimpinis vicečempionas. Tačiau yra jaunimo. Dabar mūsų sporto šakoje su nauja distancija viskas prasideda iš naujo. Neaišku, kaip čia sektųsi ir pačiam Jevgenijui. Žinau vieną tiesą, kuo mūsų daugiau, tuo linksmiau irkluoti, todėl Jevgenijaus trūksta.
MOTYVACIJA
- Iš kur kiekvieną dieną semiatės įkvėpimo?
Ričardas: Svarbiausia yra žinti savo tikslą. Kiekvieną olimpinį ciklą turi pradėti nuo tikslų užsibrėžimo.
Ignas: Kiekvieną dieną privalai norėti būti geresnis negu buvai vakar.
Edvinas: Mums patinka varžytis, laimėti. Ne visada pavyksta laimėti, tai skatina dar labiau tobulėti. Norisi, kad pergalių būtų kuo daugiau. Pergalė jau toks dalykas. Kai ją pasieki, atrodo, kad jos neužtenka. Užsimanai dar vienos. Taip gimsta noras nuolat tobulėti.
Andrius: Neišsenkantis motyvacijos variklis yra pakilimai ir kritimai karjeros metu. Šios kreivės tą varikliuką ir suka. Iš kur tasai varikliukas? Gal genuose?
Ignas: O aš žinau, kad dar ne viską padariau, kad galėčiau lengvai su viskuo atsisveikinti. Tai mane veda į priekį kiekvieną dieną.
BAZĖS
- Ar po olimpinių žaidynių pasikeitė jūsų treniruočių sąlygos Lietuvoje?
Aurimas: Šiaulių bazėje buvo pastatytas dar vienas namelis. Bet jį pradėjome statyti dar pernai. Šiais metais turėtų būti paskelbtas konkursas dėl techninio projekto elingui ir jo infrastruktūrai. Žiūrėsime, kaip viskas bus. Dabar džiaugiamės tuo naujuoju persirengimo nameliu... O daugiau? Nieko naujo.
Ignas: Mūsų bazė Marijampolėje buvo renovuota prieš šešis metus. Tai pas mus viskas liko taip pat. Galėtų būti geriau, bet tai, ką turime, tikrai nėra labai blogai. Yra ir prastesnių bazių Lietuvoje.
KOSMONAUTAI
Edvinas: Sportas sunkus darbas. Tačiau mes jį mylime,. Žinau, kad kitiems toks darbas atrodo tikra svajonė.
Henrikas: Yra daug laiko pamiegoti... Kiti juk pavydi.
Edvinas: Tikiuosi, kad mes visi mėgaujamės tuo, ką darome. Tačiau tai nėra kiekvienam: reikia turėti talentą, nestokoti užsispyrimo.
- Ką vaikystėje atsakydavote į klausimą „Kuo būsi užaugęs?“ - Aurimas: Gaisrininku... Juokauju. Juk vaikystėje, kai klausdavo, vaikas visada atsakydavo, kad gaisrininku arba policininku.
- Tu lankei katalikišką mokyklą, viskas buvo apspręsta...
Aurimas: Na, taip, būčiau kunigas.
Ignas: Vienuolis.
Aurimas: Kodėl ne? Pažiūrėk, kaip kunigai gyvena.
- Andrius būtų muzikavęs sau ramiai?
Andrius: Niekada neturėjau savo svajonių specialybės. Kosmonautu, daktaru, gaisrininku? Apie tai net negalvodavau. Aš visada norėjau būti sportininku... Nebūtinai irkluotojas.
Edvinas: šaškininkas... (visi juokiasi)
Ričardas: mano pažintis su sportu prasidėjo septintoje klasėje. Pradėjau irkluoti... Man neteko išgyventi tos sunkios paauglystės, apie kurią visi taip kalba. Tada užsikabinau už sporto... Nors buvo minčių apie advokato darbą...
Edvinas: Mamos visad norėjo, kad būtume advokatai, daktarai...
Ričardas: O dabar visas gyvenimas – su sportu. Kryptis yra aiški. Pats kiekvieną dieną tobulėju, kaupiu žinias ir patirtį, džiugu, kad prie mūsų su Andriumi jungiasi jaunimas. Norime, kad mūsų sportas būtų įdomesnė ir patrauklesnė sporto šaka žmonėms. Norime, kad ir jie siektų savo svajonės, o mes būsime tie, kurie jiems padės ją pasiekti.
UŽMARŠTIS
- Skausmas, ašaros, prakaitas, emocijos, stresas, fizinis nuovargis – ar kada jaunystėje buvote susimąstę, kad tos svajonės tiek daug kainuos?
Ričardas: Aš šiame sporte esu jau septyniolika metų. Didžiausias lūžis buvo 2011-aisiais, kai valstybė nerėmė. Buvo kilęs klausimas: ką daryti? Galvojau jau eiti savęs ieškoti kitur. Tai yra pats sunkiausias dalykas: privalai turėti labai daug vidinių galių. Visada privalai save vesti į priekį, nors kartais būni pačiame dugne. Kartais labai keistai skamba, kai žmones mus pamato ir pasako „O, prasimušė“. Juk niekas nepagalvoja, kiek mums tai kainavo, kiek laiko treniravomės, kaip išgyvendavome nesėkmes. Visi sportininkai žino, ką tai reiškia.
Henrikas: Streso tikrai būna. Mano gyvenime viskas vyksta žingsnis po žingsnio: vis ką nors reikėdavo aplenkti. Perėjęs į suaugusiųjų sportą sutikau Tomą Gadeikį ir Raimundą Labucką... Pasivijau juos, vėliau J. Šukliną vytis reikėjo. Viskas po truputį... Kas kitas?
Ignas: Kilometras (juokiasi)
Henrikas: Manau, natūralu, kad norisi gero rezultato, kai nuolat dėl jo dirbi. Be sunkaus darbo nebus rezultato.
- Aurimai, Edvinai, ar greitai atslūgo dėmesio banga po Rio?
Aurimas: Mes iškart pasakėme, kad po poros mėnesių visi mus pamirš. To tikėjomės. Kažkur kažkas pakvietė, užsidėjo pliusą, pasikėlė reitingus... Viskas. Žmonėms reikia naujų dalykų, naujų džiaugsmų ir liūdesių...Kiekvieną dieną yra ieškomas naujas „kabliukas“ – taip viskas ir sukasi... Kol esi „ant bangos“, tol esi įdomus, tavimi domisi, tačiau banga greitai atslūgsta.
Ignas: Net šiurpuliukai prabėgo nuo tokios kalbos... Aurimas viską pasakė iš širdies.
