Nors vaikystėje “Olialia pupytė" Skaistė Steikūnaitė buvo labai rami mergaitė, tėvams ji yra prikrėtusi ir šiokių tokių šunybių:
“Kai man buvo treji, mama vieną išleido pažaisti į kiemą. Kadangi tuo metu tėvelis buvo išvažiavęs į komandiruotę, sėdėdama toje smėlio dėžėje liūdėjau ir... sugalvojau eiti ieškoti tėvelio. Taigi po kurio laiko mamai atėjus manęs parsivesti į namus, jau buvau dingusi... Apimta didžiulio streso mama apklausinėjo kaimynus, apėjo visas parduotuves, tačiau niekas manęs nebuvo matęs. Dargi iš kai kurių sulaukė ir priekaištų: “Kokia jūs esate motina, jeigu pametate savo vaiką". Vis dėlto vienas žmogus prisiminė, kaip matė gatve žygiuojančią mažą mergaitę, su skarele ir plona striukele... Įsižiebus žaliai šviesai mergaitė perėjo sankryžą, o kitoje gatvės pusėje jos jau laukė pareigūnai, įsisodino į policijos automobilį ir išsivežė... Taigi apsiverkusi mama nudūmė tiesiai į prokuratūrą. Ogi žiūri, tikrai ten sėdi Skaistė ir ramiai sau paišo, laukdama, kada ją pasiims mamytė... Taigi kartais draugams pasigiriu, kad esu buvusi ir prokuratūroje, tik šie tuo iškart nepatiki..." (Juokiasi.)
Skaistės Steikūnaitės anekdotas:
Negyvenamoje saloje užstringa brunetė, šatenė ir blondinė. Merginos randa Aladino lempą, iš šios išlenda džinas ir sako:
- Išpildysiu kiekvienos jūsų norą.
Pagalvojusi brunetė sako:
- Labai pasiilgau mylimojo ir noriu grįžti atgal pas jį.
Džinas išpildo šią svajonę ir brunetė grįžta pas mylimąjį. Tada šatenė išsako savo norą:
- Labai pasiilgau namų, noriu grįžti atgal.
Aladinas išpildo ir šatenės norą - mergina grįžta atgal į namus. Galiausiai ateina eilė ir blondinės norui. Ji pagalvoja ir nuliūsta:
- Man taip liūdna be draugių, tad prašau jas grąžinti atgal.
Aladinas išpildo šį blondinės norą ir brunetę su šatene grąžina atgal į negyvenamąją salą.
