Švietimo ir mokslo ministerija iškilmingai paskelbė: Mokslo ir studijų pertvarka prasideda nuo kokybės gerinimo. Kaip kokybinius pokyčius ministerija įvardino šias studijų pertvarkos kryptis: studijų kokybės gerinimas, mokslinių tyrimų ir studijų finansavimo bei finansinės paramos suteikimo studentams tobulinimas, mokslo ir studijų institucijų vidaus valdymo stiprinimas, auditorijų ir bendrabučių atnaujinimas, mokslo ir studijų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas. Pažadai puikūs tarsi vaismedžio žiedai. Išties, žydėjimui sąlygos puikios, juk besiartinant rinkimams prasidėjo politinis pavasaris. Tačiau, kaip žinome, ne visada vaismedžio žiedų gausa reiškia gerą vaisių derlių. Kaip nuo žiedo iki vaisiaus, taip ir nuo pažadų iki jų išpildymo – ilgas ir ne vienu akmenėliu grįstas kelias. O akmenėlių nemažai. Vienas iš jų – valstybinių aukštųjų mokyklų turto valdymo, naudojimo ir disponavimo laisvės didinimas.
Šiame kontekste Lietuvos Rektorių Konferencija kartu su Pramoninkų konfederacija suskubo ir bendrame pareiškime pateikė reikalavimus suteikti universitetams nuosavybės teisę į aukštųjų mokyklų pastatus bei žemę, kurie šiuo metu priklauso valstybei. Pareiškime teigiama, kad gavę nuosavybės teisę, universitetai galėtų lengviau ūkininkauti universitetų naudai.
Štai, lapkričio 31d. laidos „Labas rytas“ metu Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius G. Viliūnas teigė, kad, pavyzdžiui, Vilniaus universitetui ruošiami įstatymai suteiks teisę parduoti visame mieste „išmėtytus“ pastatus ir statyti universitetą Saulėtekyje. Pagal Vilniaus universiteto strateginį planą, kuris skelbiamas universiteto e-svetainėje, Gamtos mokslų, Chemijos, Matematikos ir informatikos fakultetus per 2007–2013 metus planuojama perkelti į Saulėtekio akademinį miestelį, o Medicinos fakultetą – į Santariškių sveikatos miestelį. Numatoma, kad šių planų įgyvendinimas ženkliai prisidės prie universiteto mokslinių tyrimų, studijų kokybės, inovacijų. Sunku nesutikti, kad siekiai puikūs, tačiau ten, kur dalinami pinigai, atsiranda ir sena kaip pasaulis pagunda jais pasinaudoti savanaudiškais tikslais. Akademinė bendruomenė nėra išimtis. Iš skaudžios praktikos žinome visą valstybės turto „prichvatizavimo“ istoriją po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, todėl ar galime būti tikri, kad planuojama universitetų autonomija, kuri visų pirma turėtų reikšti akademinę laisvę, pasireiškusi kaip disponavimas turtu nevirs universitetų turto grobstymu mažesniu ar didesniu mastu? Juk Lietuvoje, kaip nebūtų liūdna, savivalda dažniau tereiškia savivalę.
Grįžkime prie Vilniaus Universiteto pavyzdžio. Universiteto strateginiame plane kol kas nieko neminima apie Senąjį Vilniaus universiteto ansamblį, kuriam priklauso Rektoratas, Filologijos, Filosofijos ir Istorijos fakultetai. Tačiau filologijos fakulteto dekanas gerb. Smetona susitikimų su studentais metu yra ne kartą pabrėžęs, kad jeigu tik būtų jo valia, jis kaip mat parduotų senamiestyje esančius universiteto pastatus ir statytų juos Saulėtekyje. Be abejo, šiuo veiksmu dekanas siekia išspręsti finansines fakulteto problemas bei laiduoti studentų gerovę, nes jie galėtų studijuoti šiuolaikiškai įrengtose auditorijose, įsikūrusiose šiuolaikiškuose pastatuose. Atrodytų, labai progresyvios, racionalios ir perspektyvios mintys. Tačiau ar šiuolaikiškos „stiklinės“ pajėgtų atstoti Centrinius Vilniaus Universiteto rūmus?! Tuos rūmus, kurie įkūnija visą Lietuvos mokslo ir studijų istoriją? Tokia akademinė bendruomenė, kuri paviliota pinigo ir menamų patogumų sugebėtų atsisakyti pastatų, kurių sienomis kalba istorija, negali būti verta pagarbos.
Štai tokias tendencijas gali įgauti menama valstybinių aukštųjų mokyklų „autonomija“ ir „savivalda“, jeigu valstybė nepasiliks kontrolės svertų, jeigu aukštosiose mokyklose nebus demokratijos, nebus nustatyta skaidri aukštųjų mokyklų atskaitomybė visuomenei bei įstatymais numatytos griežtos bausmės už lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį. Tokiu atveju, užuot sulaukę pagerėjimo mokslo ir studijų srityje, galime tapti Lietuvos valstybės turto grobstymo pratęsimo liudininkais. Ir tai tik vienas iš akmenėlių pakeliui į geresnę ateitį aukštojo mokslo ir studijų srityje.
Š.m. lapkričio 6 d. Švietimo ir mokslo ministerija valstybės institucijoms ir socialiniams partneriams (Rektorių konferencijai, studentų organizacijoms ir kt.) pateikė svarstyti parengtą Mokslo ir studijų įstatymo projektą, kuris jau lapkričio 15 d. turės būti pristatytas Vyriausybei. Pažymima, kad šis projektas bus svarstomas skubos tvarka – valstybės institucijos savo pastabas turi pateikti per 5 darbo dienas, o socialiniai partneriai - per 7 d. Tačiau septinta darbo diena nuo įstatymo pateikimo svarstymui datos bus lapkričio 15d. Lieka neaišku, kaip Švietimo ir mokslo ministerija suspės atsižvelgti į pateiktas pastabas. Juk yra gerai žinoma, kad bet kuriai reformai reikia ilgai ruoštis, numatyti ir aiškiai suformuluoti kiekvieną reformos žingsnį apmąstant ir apsvarstant su visuomene visas galimas kiek teigiamas, tiek ir neigiamas pasekmes, ir tik tada, pasirinkus optimaliausią variantą, ją vykdyti. Kaip kad byloja liaudies išmintis: devynis kartus pamatuok, vieną kartą atkirpk. Tačiau mūsų šalyje ten, kur skubėti nereikėtų, kažkodėl yra skubama.
Taigi ar ŠMM padovanoti gražūs pažadai tebus dėl besiartinančių rinkimų prasidėjusio politinio pavasario išsiskleidę žiedai, kurie netruks pranykti taip ir neužmezgę vaisių, ar visgi sugebės atnešti taip laukiamą sultingų vaisių derlių, parodys laikas. O juk derlius priklauso tiek nuo oro sąlygų, tiek ir nuo tinkamos priežiūros. Lygiai taip pat ir pagerėjimas studijų ir mokslo srityje priklauso ir nuo politinių oro sąlygų, ir nuo tinkamos visuomenės priežiūros. O galų gale medį pažinsi iš jo vaisių...
Olga Suprun yra Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentė
