Jeroslavas Vladimirovičius – dvidešimt dvejų metų vaikinas, ką tik baigęs teisės studijas Oksfordo universitete. Su juo susipažinau Kretoje. Be galo protingas, racionalus ir linksmas vaikinas, kurį džiaugiuosi sutikusi. Mūsų pokalbiu dalinuosi su jumis.
Taigi, Jeroslavai, trumpai papasakok apie save.
Na, man – dvidešimt dveji, gimiau Rusijoje, Sankt Peterburge. Kai man buvo dešimt metų, su mama išsikraustėme gyventi į Angliją, todėl dabar turiu dvigubą pilietybę. Iškart, vos tik atvykus į Jungtinę Karalystę, pradėjau eiti į pradinę mokyklą, nes kaip dešimties metų vaikis tikrai gerai mokėjau anglų kalbą. Vėliau sekė pagrindinė mokykla, tada koledžas. Labai ilga istorija čia, trumpai neišeis (juokiasi)... Po koledžo norėjau pailsėti nuo mokslų, todėl metus keliavau po Europą. Tuo metu turėjau merginą, kuri niekada nebuvo palikusi savo šalies, todėl norėjau jai parodyti viską, ką pats esu matęs. Taip pat nemažai laiko praleidau Sankt Peterbuge, nes buvau be galo pasiilgęs savo gimtojo miesto.
Po metų, praleistų keliaujant, jauteisi pasiruošęs vėl kibti į mokslus?
Taip. Įstoti į Oksfordą buvo tikrai nelengva, turėjau rimtai paplušėti. Kai dar mokiausi koledže, savanoriavau vienoje kalbų mokykloje, mokiau žmones anglų kalbos. Manau, jog tuo metu anglų kalbą mokėjau geriau, nei kai kurie vietiniai žmonės. Taip atsitiko turbūt todėl, jog paprastai žmonės ne itin vertina savo gimtąją kalbą, na o man anglų kalba labai patiko nuo pat mažens, tad aš stengiausi visąlaik kalbėti taisyklingai, naudoti kuo turtingesnį žodyną. Taigi, po vienerių metų savanoriavimo ir dar vienerių metų keliavimo galiausiai pradėjau teisės studijas Oksforde. Jei atvirai, tikrai nemaniau, kad bus taip sunku. Reikėjo kelių mėnesių, kad priprasčiau prie krūvio, tačiau vėliau viskas ėjosi it iš pypkės.
Ar studijuodamas turėjai laiko vakarėliams?
Iš pradžių reikėjo atrasti normalų studijų ir gyvenimo ritmą. Viskas priklausė tik nuo manęs. Manau, jog vakarėliai studijų metu yra labai svarbi bendravimo ir tobulėjimo dalis. Oksforde pastebėjau, jog dauguma studentų grįžę po paskaitų tiesiog sėda prie studijuojamo dalyko knygų ir „kala“. Puiku, jog baigę studijas jie išmanys savo sritį ypatingai gerai, tačiau ar bus įmanoma su jais kalbėti apie ką nors kita – nemanau. Man reikėjo kelių mėnesių, kad suprasčiau kiek laiko galiu skirti vakarėliams, kad nenukentėtų mano studijos. Ir tegu sako žmonės ką tik nori, bet aš esu tvirtai įsitikinęs, kad vakarėliai yra privalomi kiekvienam studentui.
Ar užsiiminėjai kokia nors veikla studijuodamas?
Per mokslo metus – ne, bet po pirmo kurso išvažiavau į Kiprą ir dirbau animatoriumi viename viešbutyje. Žinau, skamba įdomiai. Juk galėjau atlikti praktiką kokioje nors rimtoje teisės firmoje, tačiau norėjau pabėgt nuo tos teisės. Ši patirtis labai praturtino mano asmenybę, susipažinau su daugybe puikių žmonių, linksmai leidau laiką. Grįžęs iš Kipro, įsitraukiau į universiteto sportinę veiklą, pradėjau lankyti irklavimą, tačiau greitai mečiau, nes labai jau sunku ten buvo (juokiasi).
Kokie tolimesni tavo planai? Bakalauro laipsnį jau turi, kas toliau?
Tęsiu studijas toliau. Spalio mėnesį pradėsiu teisės praktikavimo kursą, kuris yra privalomas, jei vėliau nori dirbti teisininku Anglijoje. Nors savo ateitį sieju su Rusija, bet tuo pačiu ir nenoriu prarasti galimybės likti Anglijoje. Taigi, iš pradžių noriu baigti teisės praktikavimo kursą, tuomet kokius penkerius metus dirbti advokatu Jungtinėje Karalystėje, tačiau nemanau, jog noriu visą gyvenimą dirbti tokį darbą. Jei atvirai, planuoju baigti verslo vadybos studijas ir pradėti savo verslą Maskvoje. Manau, kad turėtų pavykti, nes, galų gale, Europa nori turėti kažką bendro su Rusija. Šiaip ar taip, teisės bakalauras man pravers, kad ir ką nuspręsčiau veikti savo gyvenime.
Aurelija Makselytė
