Kūdikį prižiūrinčios ir kelionei besirengiančios moters pastaruoju metu viešumoje beveik nematyti. Ir tai labai jaučiasi. Mat apsilankiusi dizainerės Indrės Kvedarienės rengtame jaukiame vakare, kuriame ji pristatė savo naują vakarinių drabužių kolekciją, apstulbau pamačiusi, kiek žmonių pasilabinti prisigretina prie retai į vakarėlius užklystančios Oksanos.
Vakaro žvaigždė, puošmena ir ne kitaip. Nė kiek nepykau, kuomet grįžusi namo socialiniame tinkle ji pasiskelbė – „Praskaidrinau vakarą“. Minutėlę suabejojau, maniau, kad žodyje „praskaidrinau“ įvelta klaida, tačiau dar kartą permetusi akimis visas internetines žiniasklaidos priemones, supratau, kad niekas taip nekrito į akį, kaip Oksana. Net toji „salota“ fotografo pavadinta vakaro viešnia. Minutėlei nuo šurmulio atsitraukti ir pasišnekučiuoti sutikusi Oksana švytėjo mandagumo, elegancijos, subtilumo ir draugiškumo aura. Ir, nors į pokalbį trumpam įsitraukti ir bičiulę apkabinti panoro unikalusis Žilvinas Grigaitis, formalus interviu virto draugišku pašnekesiu.
- Ar ne per dailiai atrodote, kaip ką tik vaikelio susilaukusi mama? - pasiteirauju pašnekovės.
- Iš tiesų, pastaruoju metu gana retai išeinu į viešumą, todėl tik šiandien nusprendžiau truputį pagyvinti įvaizdį.
- Kuo virto jūsų gyvenimas gimus vaikeliui?
- Absoliučiai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pradedant vaikelio priežiūra, baigiant visais kitais namų ruošos darbais. Dabar mano viršininkas – mažasis sūnelis. Mano grafikas planuojamas pagal jį. Esu dekretinėse, todėl normalu, kad dirbu tik iš namų. Keliamės, valgome, pramogaujame, viską darome kartu.
- Dekretinės jums – poilsis ar vargas?
- Tai yra sunkus darbas... Aš visuomet maniau, kad dekretinės, tai yra laiko tarpas, kuomet ilsiesi nuo visų darbų, žmonių, vakarėlių, absoliučiai nuo visko. Galvojau, štai, būni kartu su vaikeliu kažkokioj ramioj aplinkoj, ilsiesi. Tačiau aš visiškai klydau, tai yra dar didesnis darbas, nei dirbau iki tol. Labai atsakingas ir sunkus naktinis darbas. Visuomet turi prižiūrėti, nemiegoti. Neseniai socialiniame tinkle buvau pasidalinusi mintimi, kad su nėštumu ir gimdymu moteris įgauna daug įvairių ypatybių: ir matyti naktimis, ir nemiegoti.
- Vaiko lovytė šalia jūsų lovos?
- Taip, o kartais ir kartu miegame.
- Sulaukus vaikelio gyvenimas, tikriausiai, nusidažė dar ryškesnėmis spalvomis?
- Be abejo. Tai yra be galo gražus etapas moteriai ir šeimai. Kad ir kaip sunku būtų, tai yra gyvenimo prasmė.
- Sklando gandai, kad su vaikeliu keliausite pas tėtį į užsienį.
- Taip, taip, kažkada. Kol kas dar šiokių tokių reikalų turime čia. Reikia lankytis pas daktarus, reikia visus skiepus susirinkti. Ir tuomet jau galėsime sau leisti keliauti.
- O seneliai nepyksta, kad išsivešite anūką toli nuo jų?
- Tikrai ne. Jie dažnai mus lankys.
- Ar dar randate laiko mėgstamoms lepinimosi procedūroms?
- Tikriausiai, visos mamos pritars, kad pagimdžius dar labiau norisi pasilepinti. Dar didesnis noras yra pasimėgauti veido, plaukų kaukėmis, sportuoti, susireguliuoti mitybą. Moteriai tuomet tarsi vyksta atgimimas. Norisi būti gražiai. Tik, žinoma, tam laiko yra beprotiškai mažai. Stengiesi išnaudoti kiekvieną laisvesnę minutę.
- Galbūt jau pamažu imatės sporto, stengiatės susireguliuoti mitybą?
- Labai norėčiau, tačiau sportuoti man dar tikrai griežtai draudžiama. Kalbant apie mitybą... be abejo, nuo pat pirmos dienos, kuomet gimė Dominykas, mityba labai pasikeitė. Nes, kol esi nėščia, jei nori ramiai miegoti naktimi, privalai atsisakyti gausybės produktų. Aišku, kai kurių mamyčių požiūris yra šiek tiek kitoks, jos mano, jog reikia valgyti viską, kad vaikelis gautų visko paragauti. Tačiau man be galo gaila vaikiuko, kai jam pilvuką pučia.
- Ar visuomet paklusote daktarams? Nejaugi nebuvo kažkokio skanumyno, kurio niekaip nesugebėjote atsisakyti?
- Buvo buvo... Daktarė net labai pyko, liepė valgyti mažiau, nes svorio be galo daug priaugau. Tačiau negalėjau nieko padaryti, organizmas kur kas daugiau reikalavo. Pamenu, paskutinį mėnesį aš tiek įsimylėjau trešnes, kad vežiau namo kibirais. Iki tiek jas pamilau, kad net medį šalia namų pasisodinau.
- Auga?
- Puikiai, prigijo, auga. Dabar nešu vis sūnelį, rodau, sakau – „Matai, mažyti, kaip tu mamai protelį susukai“ (juokiasi).
- Nors sakėte, kad laiko pasilepinti, pasipuošti turite nedaug, šiandien atrodote nepriekaištingai. Kas jus papuošė?
- Dizaineris Liutauras Salasevičius. Visuomet juo pasitikiu ir man visai patinka taip „pamedituoti“. Dizaineris pasiūlo, išrenka, aprengia, niekuo nereikia rūpintis (juokiasi). Jaučiuosi labai gerai.
- Teko pastebėti, kad paskutiniu metu renkatės kreminius atspalvius.
- Iš tiesų, anksčiau dažniau rinkdavausi juodą spalvą, o šiuo metu man mielesni šviesūs rūbai, šviesus namų interjeras, žodžiu, gyvenimas tapo kur kas šviesesnis.
- Kodėl ėmėte mokytis vizažo paslapčių?
- Vizažo mokytis aš pradėjau prieš dešimt metų. Teko šiek tiek dirbti televizijoje, teko grimuoti žurnalų viršelių žmones. Man iš tiesų tiko ir patiko šis amplua. Kodėl mokiausi? Tuomet įstojau į teisės fakultetą, kurį laiką pastudijavusi supratau, kad tai ne man. Mečiau, perstojau į kosmetologiją ir pasirinkau sritį „vizažas“. Mane tai galo sudomino, pradėjau labai gilintis. Dabar tai vienas didžiausių mano hobių.
- Kai pagalvoji – labai daug darbų turite...
- Nedaug aš jų turiu, galėčiau dar dešimt dirbti. Kuomet yra idėjų ir galimybių jas realizuoti, aš visada už. Oi, kiek dar visko norėčiau daryti. Kol kas tikrai neišduosiu kokių, tačiau turiu dar tikrai labai daug planų. Jei niekas nepakiš kojos, lėtai, po truputį man, tikiuosi, pavyks juos įgyvendinti.
- Oksana, ar ir jūs būsite ta griežtoji supermamytė?
- Be abejo... Mes visos manome, kad savo vaikams esame supermamos. Taip ir yra. Anksčiau irgi galvodavau – „Aš tai jau taip niekada nedarysiu“. Tačiau niekada nesakyk niekada (juokiasi).
