Lietuvos darbo biržos duomenimis, šių metų sausio 1 dieną šalyje buvo registruota 145 600 bedarbių – tai yra 9 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų. Tuo tarpu ilgalaikių bedarbių skaičius viršijo 60 tūkstančių ir sudarė net 42 proc. visų bedarbių. 2008 m. pradžioje tik kas penktas bedarbis neturėjo darbo ilgiau nei metus, o 2015 m. jau net 2 iš 5 bedarbių buvo ilgalaikiai.
Darbo biržos Komunikacijos skyriaus vedėja Jūratė Baublienė paaiškino: „Ilgalaikiais bedarbiais laikomi asmenys iki 25 metų, kurių nedarbo trukmė viršija 6 mėnesius, ir asmenys nuo 25 metų, kurių nedarbo trukmė viršija 12 mėnesių, skaičiuojant nuo įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos“.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Nijolė Dilbienė pasakojo, kad dažniausiai tiek bendro bedarbių skaičiaus, tiek ilgalaikio nedarbo dinamikos tendencijos sutampa. „Kuo aukštesnis bendras nedarbas, tuo didesnė ilgalaikių bedarbių dalis“ – tv3.lt portalui pasakojo ji.
Oficialūs duomenys neatspindi tikrovės: kas „iškrenta“ iš statistikos?
tv3.lt kalbintas ekonomistas Raimondas Kuodis, visų pirma siūlė apsibrėžti pačią bedarbio sąvoką. „Bedarbiais laikomi žmonės, kurie ieško darbo. Asmenys, kurie nedirba ir neieško darbo – iškrenta iš bedarbių statistikos“ – teigė jis. Pasak pašnekovo, dėl to nedarbo statistika yra pernelyg optimistiška ir neatspindi tikrosios situacijos Lietuvoje. „Juk žmogus, praradęs viltį rasti darbą ir sustabdęs paieškas jau nebedalyvauja darbo rinkoje. Statistika paslepia nemažą dalį bedarbystės tragedijos“ – neabejoja pašnekovas.
R. Kuodžio teigimu, euro zonoje tikrasis nedarbo lygis yra apie 20 proc., nors oficialios statistikos duomenimis jis siekia tik 11 proc. „Jeigu į statistiką įtrauktumėme žmones, nusivylusius darbo paieškomis, ir tuos, kurie dirba pusę dienos (nors norėtų visą), arba atsitiktinius darbus, tuomet matytumėme visiškai kitokius skaičius“ – pasakoja ekonomistas.
R. Kuodis mano, kad yra du būdai sužinoti, kiek iš tikrųjų yra bedarbių, tačiau tikslių skaičių pateikti praktiškai neįmanoma. Pirmasis būdas – žmonių apklausos, o antrasis, jau minėtas, užsiregistravimas darbo biržoje. Tiesa, registracija biržoje reikėtų vertinti atsargiai. „Ta informacija yra iškraipyta, juk darbo biržoje registruojasi nemaža dalis tų, kurie dirba neoficialiai ir į tą pačią darbo biržą atvažiuoja, kad gautų socialinę paramą“ – pasakoja jis.
Aktyviai darbo ieško ne visi
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės Nijolės Dilbienės manymu, ilgą laiką nedirbančius asmenis yra labai sunku integruoti į darbo rinką. „Apklausos rodo, kad tik kas antras ilgalaikis bedarbis aktyviai siekia susirasti darbą. Vos kas dešimtas stengiasi įsigyti naujas profesines kvalifikacijas ar pagilinti žinias. Didesnė šių bedarbių dalis darbo biržoje registruojasi ne dėl to, kad susirastų darbą, bet, kad gautų nedarbo socialinio draudimo pašalpą“ – opią problemą atskleidžia ji.
Tuo tarpu ekonomistas Raimondas Kuodis mano, kad nedarbo pašalpos Lietuvoje nėra tokios didelės, jog priverstų gyventojus tik dėl šios priežasties registruotis biržoje. „Lietuvos socialinės paramos sistema nėra dosni, o iš pašalpų sunku pragyventi“ – teigia jis.
Provincijose situacija aiškesnė, bet ne geresnė
Ilgalaikis nedarbas paaštrina ir kitas problemas – prarandamos profesinės kvalifikacijos, patirtis, sumažėja ekonominis ir socialinis aktyvumas. Žmonės pradeda nepasitikėti savimi, nebenori ieškoti darbo ir nededa pastangų, kad tai pavyktų, Kitaip tariant, susitaiko su esama padėtimi, o neretai – pradeda piktnaudžiauti alkoholiu ir praranda savo socialinį statusą visuomenėje. Ypatingai ši problematika išryškėja Lietuvos kaimuose ir miesteliuose.
„Mažesniuose Lietuvos miestuose ir kaimeliuose, atitinkamos institucijos daugiau mažiau žino, ar žmogus, oficialiai laikomas bedarbiu, turi kažkokį pajamų šaltinį. Anksčiau parama buvo atimama iškart, tačiau aš manau, kad nekvalifikuotiems bedarbiams reikėtų pamažu mažinti socialinę paramą, kad jie turėtų paskatas dalyvauti darbo rinkoje, nors ir už minimalų atlyginimą“ – kalba R. Kuodis.
Per ilgus metus prarandami darbui reikalingi įgūdžiai
Anot ekonomisto, žmonės, kurie nedirba ilgiau negu metus, tampa mažiau kvalifikuoti, taip pat ilgas nedarbas pakeičia jų įpročius. „Darbo ekonomika teigia, kad reikia daryti viską, kad žmogus nebūtų bedarbiu ilgiau negu metus. Juk per tokį ilgą laiką priprantama turėti daug laisvo laiko, nutolstama nuo darbo rinkos ir prarandama motyvacija“ – aiškina jis.
Lietuvos darbo biržos atstovės teigimu, ilgalaikių bedarbių skaičių ne tik Lietuvoje, tačiau ir visoje Europoje, išaugino buvusi finansų krizė. „Jai pasibaigus, daugelis žmonių nesugebėjo grįžti į darbo rinką, nes jų turimi įgūdžiai nebeatitiko darbdavių poreikių“.
Nedirbantys ir neieškantys darbo Lietuvos gyventojai, kurių negalima priskirti nei prie užimtų, nei prie bedarbių vadinami ekonomiškai neaktyviais. Tarp jų – nemažai jaunuolių, neseniai baigusių mokslus. Tačiau pastaruoju metu ryškėjanti jaunimo nedarbo problematika keičia savo pobūdį – jauni žmonės nesutinka dirbti už mažą atlygį. Neseniai atlikto tyrimo metu, jaunų ir nedirbančių jaunuolių buvo teiraujamasi, kokį darbą jie sutiktų dirbti ir net 51,7 proc. apklaustųjų atsakė, kad tik gerai apmokamą.
Nerandi darbo - keisk specialybę?
Darbo biržos atstovė J. Baublienė pastebi: „Jei bedarbiui yra mažiau kaip 25 metai, ilgalaikiu bedarbiu jis tampa per pusmetį. Trumpesnis laikotarpis skaičiuojamas todėl, kad jaunuoliui kuo greičiau būtų pradėtos taikyti integravimo į darbo rinką priemonės ir sumažėtų rizika labiau nutolti nuo darbo rinkos“.
Tuo tarpu, pačių žmonių, užsiregistravusių darbo biržoje, patirtis byloja visai ką kita.
tv3.lt portalo kalbinta 25 metų Ilona, darbo biržoje yra užsiregistravusi nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio. Mergina yra baigusi istorijos bakalauro studijas ir nori susirasti darbą pagal specialybę, tačiau jai siūlomi visai kiti variantai. Pašnekovės teigimu, integruoti jaunus žmones į darbo rinką stengiamasi minimaliai. „Kiekvieną kartą ateini ir išgirsti, kad pagal specialybę nieko nėra, tuomet liepia susigalvoti naujų „specialybių" - pasakoja ji.
