Kai išgirstate žodį „narkotikai“, kokios kyla asociacijos? Na, taip taip. Pamanau, kad kažkur yra kažkokie narkomanai, kurie perka kažkokius narkotikus, kurių kažkodėl jie negali atsisakyti. Dar pamanau, kad žinau nemažai narkotikų pavadinimų – marihuana, heroinas, kokainas, kanapės, ekstazis, LSD. Tada dar prisimenu, kad kažkada kažkokiame vakarėlyje rūkė žolę. Aha. Po to iš atminties iškrapštau, kaip vienas draugas bandė uostyti kokainą. Mmm... Dabar jau prisimenu ir ne vieną pažįstamą, kuris „užkibo“ pradėjęs vartoti narkotikus, tapo narkomanu, nusirito į gyvenimo paribius ir dingo iš akiračio. Tada prisiminimuose atplevena laimingųjų istorijos, kaip pavyko išsikapstyti iš narkotikų liūno pavyzdžiai. Ir mokyklų tarpuvarčių, kuriose siūlomi narkotikai, vaizdai. Diskotekoje šėlstantys jaunuoliai stiklinėmis akimis. Narkotikų kurjeriai su maišeliais skrandžiuose. Taip. Pasirodo, aš nemažai žinau apie narkotikus. Jie nėra kažkam ir kažkur, o visai šalia, galima sakyti, net kartu. Tyliai, paslapčia brukami.
Šiandieniniame kontekste narkotikai reiškia tokias medžiagas, kurios veikia centrinę nervų sistemą ir gali pakeisti potyrius, jausmus arba suvokimą ir mąstymą. Dažnai narkotikais vadinamos tik nelegalios medžiagos, kurioms tinka šis apibrėžimas. Tačiau, jei įdėmiai apsižvalgytume, narkotikų aptiktume visur. Kavos ar arbatos puodelyje – ten yra kofeinas, kuris leidžia būti žvalesniems ir energingesniems. Namų vaistinėlėje – ten dažnai yra ir vaistų nuo peršalimo, mikstūros nuo kosulio arba raminamųjų vaistų, galinčių sukelti pripratimą. Jau nekalbant apie tabaką ir alkoholį – visiems žinomus narkotikus. Tačiau paprastai jų nevadiname narkotikais, nes šios medžiagos yra legalios. Bet jei prisimintume arabų kraštus, kur už alkoholio įvežimą, prekybą ir vartojimą baudžiama lygiai taip pat, kaip Europoje už kokainą, liktų tik sąvokos problema. Įstatymus juk kuria žmonės. Šiandien – legalu, rytoj gali būti ir uždrausta.
Kalbant apie tradiciškai narkotikais vadinamas medžiagas, jos skirstomos į keletą grupių.
Analgetikų grupei priklauso opiatai
Šiai grupei priklauso opijus (sutirštintos aguonų sultys), morfijus, heroinas. Veikdami opioidinius receptorius jie malšina skausmą, tačiau ilgai vartojant padaro žmogų priklausomą, o staiga nutraukus vartojimą sukelia abstinencijos sindromą. Opijus gaunamas iš daržinės aguonos sulčių. Džiovinant panašias į pieną sultis gaunama tamsiai ruda masė, kurioje yra apie 25 alkaloidai, tarp jų – kodeinas ir morfijus. Afganistanas, Iranas, Pakistanas, Turkija, Libanas ir Meksika – tai pagrindinės vietovės, kur auginamos aguonos. Opiatai ir kaip vaistai, ir kaip narkotikai turi seną istoriją. Dar Hipokratas išdžiovintas aguonų sultis rekomendavo nuo nemigos, karščiavimo, skrandžio ir žarnyno ligų, skausmų. Viduramžių pabaigoje opijaus tinktūra iš vyno, opijaus ir drignės buvo vienas populiariausių. XX amžiaus pradžioje opijaus buvo galima įsigyti kiekvienoje vaistinėje – juo buvo raminami maži vaikai, gydoma nemiga ir kosulys. Dabartiniais laikais opijaus žaliava yra sudėtinė morfijaus ir heroino medžiaga. Pavartojus opiatus tik keletą kartų, organizmas prie narkotiko pripranta, reikia vis didesnių dozių, atsiranda psichinis potraukis. Be narkotiko žmogus tampa irzlus, priekabus, prislėgtos nuotaikos, neramus. Priklausomybė morfijui ir jo pakaitalams atsiranda po 10–15 injekcijų, heroinui– po 3–5 injekcijų.
Morfijus buvo susintetintas 1804 metais Vokietijoje. Su morfijaus atradimu pradėjo vystytis ir anestezijos mokslas – tai šiuolaikinės anestezijos pradžia. Beveik nuo sukūrimo pradžios, 1814 m., morfijus buvo vartojamas kaip nuskausminamieji. Gaila, kad ilgai nebuvo pastebėta, jog morfijus greitai sukelia priklausomybę, o XIX amžiuje net priklausomybė nuo opijaus buvo gydoma morfijumi...
Ieškant veiksmingesnių nuskausminamųjų XIX amžiaus pabaigoje buvo atrastas heroinas, kurio pavadinimas kildinamas iš žodžio „herojiškas“ – užuomina į didelį veiksmingumą, nes heroinas apie aštuonis kartus stipresnis už morfijų. 1898 m. chemijos koncernas „Bayer“ pradėjo masiškai gaminti naująjį chemikalą, kuris iš pradžių kaip ir aspirinas buvo pardavinėjamas kaip naminiai vaistai.
Heroinas rūkomas, įtraukiamas per nosį, gali būti kaitinamas ant aliuminio folijos ir garai įkvepiami, leidžiamas į veną. Leidžiantis į veną svaiginamasis poveikis atsiranda po kelių sekundžių – toks vartojimo būdas sukelia didžiausią priklausomybės pavojų.
Visi opiatai, taip pat ir heroinas, slopina kvėpavimo centrą, o tai gali būti kvėpavimo sustojimo, taigi ir mirties, priežastis. Kartu sulėtėja pulsas. Todėl dažna heroino vartotojų mirties priežastis – kvėpavimo ir širdies sustojimas.
Abstinencija vartojant heroiną susijusi su ypač nemaloniais simptomais: kraujo spaudimo sumažėjimas, akivaizdūs miego sutrikimai, apetito stoka, svorio kritimas, vidurių užkietėjimas, impotencija, drebulys, plaukų slinkimas. Dažnos depresijos daugelį priklausomųjų pastūmėja nusižudyti, pavyzdžiui, sąmoningai suvartojant per didelę heroino dozę.
Akivaizdžią žalą kūnui dažnai daro ir vartojimo būdas – per nešvarius švirkštus patenka virusai ir bakterijos, injekcijų vietose dažnai susidaro pūliniai, narkomanai dažnai serga AIDS.
Medikamentų grupei priklauso raminamieji ir migdomieji vaistai, vaistai nuo skausmo. Dažniausiai su šiomis narkotinėmis medžiagomis „susipažįstama“ gydytojui paskyrus, tad vartojimas, kad ir savarankiškai tęsiant, atrodo „legalus“. Priklausomybė nuo vaistų paprastai ilgai būna nepastebėta ir dėl to laiku negydoma.
Benzodiazepino turintys raminamieji ir migdomieji vaistai priklauso prie dažniausiai vartojamų Vakarų Europoje. Apie 6–8 proc. visų dažnai skiriamų vaistų gali tapti narkotikais. Nors visi be išimties psichoaktyvūs vaistai parduodami tik su receptu, tačiau norintieji jų gauna nelegaliais būdais, kaip ir kitus narkotikus. Daugelis raminamųjų vaistų pasižymi panašiu svaiginančiu poveikiu kaip alkoholis, o ir vartojama turint tą patį tikslą arba kartu su alkoholiu. Raminamuosius vaistus išrašo gydytojas, jie skiriami slopinti nerimą, depresiją, gerinti miegą. Jei šie vaistai vartojami ilgai, jie gali sukelti priklausomybę. Raminamųjų ir migdomųjų vaistų poveikis: sukelia mieguistumą, lėtina mąstymą, sutrikdo koordinaciją, slopina reakciją, išsiplečia vyzdžiai, krenta kraujospūdis, kalba tampa neaiški, nerišli.
Stimuliuojančių narkotinių medžiagų grupei priskirti kokainas, amfetaminas, ekstazis.
Džiovinti kokos krūmo lapai jų tėvynėje Pietų Amerikoje vartojami jau keturis tūkstančius metų. Ligi šiol indėnai kramto koką ir taip malšina alkį, kelia nuotaiką ir slopina skausmus. Ispanų užkariautojai iš pradžių uždraudė koką kaip „velnio augalą“, bet netrukus atrado sąsajas tarp indėnų darbinio pajėgumo ir kokos kramtymo. Kokos lapai turi palyginti mažą veikliosios medžiagos kiekį, tačiau visai kitaip yra kokainą susintetinus. Kokainas, kaip ir morfijus ar heroinas, taip pat susintetintas XIX amžiuje, taip pat Vokietijoje, taip pat kaip nuskausminamasis vaistas.
Kokainas dažniausiai uostomas, nes lengvai įsisavinamas per gleivinę, rečiau rūkomas arba leidžiamas. Euforija, energijos antplūdis, didesnis aktyvumas, sumažėjusios baimės, padidėjęs sugebėjimas kontaktuoti, perdėtas pasitikėjimas savimi, padidėjęs seksualumas ir pakili nuotaika, grandiozinės idėjos, retkarčiais gali būti haliucinacijų. Kokainas, kaip ir koka, slopina alkio jausmą ir malšina nuovargį. Deja kokaino, ypač reguliaraus vartojimo padariniai psichosocialinėje srityje dažniausiai labai sunkūs. Galima sulaukti akivaizdžių nuotaikos svyravimų su irzlumu, agresyvumu. Vis labiau prarandamas tikroviškas savęs vertinimas, tampama egoistišku ir beatodairišku. Chroniško vartojimo atveju beveik visada būna didelis fizinis išsekimas. Nebesilaikoma fizinio poilsio fazių, mažai valgoma, nes yra nuslopintas alkio jausmas.
Skirtingai nei kalbant apie morfijų ar heroiną, jau XX amžiaus pradžioje buvo žinomas priklausomybę sukeliantis kokaino poveikis.
Kokaino poveikis yra trumpalaikis. Siekiant pratęsti apsvaigimą, dozės vartojamos dažniau. Ir nors fizinė kokaino priklausomybė dažniausiai nėra akivaizdi, tačiau pasireiškia stipri psichologinė priklausomybė. Dėl stiprių svyravimų tarp žvalumo ir sunkios depresijos, kuri prasideda apsvaigimui praėjus, narkomaną kankina didelis psichinis poreikis ir vėl vartoti. Tada bandoma gauti naują kokaino dozę. JAV atlikti laboratoriniai tyrimai su gyvūnais parodė, kad kokainas yra vienas iš kelių narkotinių preparatų, kuriuos gyvūnai vartoja tol, kol nugaišta.
Amfetaminas priklauso labiausiai paplitusiems narkotikams. Jis yra kokainui artima narkotinė medžiaga, kuri tiesiogiai stimuliuoja centrinę nervų sistemą. Įprasčiausias vienos amfetaminų grupės pavadinimas – „speed“. Pirmąkart susintetinti XIX amžiaus pabaigoje medicinos tikslais, vartoti esant miego sutrikimams, neurozei, paralyžiui ir Parkinsono ligai gydyti, tačiau medicinoje pripažinimo nesulaukė. Vis dėlto svarbų vaidmenį suvaidino per II pasaulinį karą: amfetaminas buvo dalijamas kareiviams, kad jie taptų agresyvūs, pamirštų alkį ir skausmus.
Amfetaminas dažniausiai vartojamas miltelių arba tablečių pavidalu. Amfetaminą vartojantis žmogus jaučiasi žvalus, stiprus, susijaudinęs. Jis nenori valgyti, miegoti. Amfetaminas veikia nervų, kraujotakos, kvėpavimo sistemas.
Po trijų keturių valandų narkotikų poveikis baigiasi. Žmogus pasijunta pavargęs, labai alkanas ir irzlus. Pavartojus šį narkotiką dar porą dienų žmogų persekioja bloga nuotaika, dirglumas, irzlumas. Tos dienos yra tikrai sunkios, kartais net nepakeliamos. Dažnai vartojant amfetaminą gali būti pažeistos kraujagyslės, sutrikti širdies veikla, sumažėti atsparumas ligoms, išsivystyti rimta paranojos forma.
Amfetaminas mažina sugebėjimą kritiškai viską vertinti ir didina pasirengimą rizikuoti, taigi ir nelaimių tikimybę.
Ekstazis pirmąkart susintetintas 1898 m., o 1913 m. farmacijos firma „Merck“ įregistravo jam patentą. Buvo ketinama jį vartoti apetitui slopinti, tačiau produktas į rinką nepateko. Septintajame dešimtmetyje keli amerikiečių psichiatrai eksperimentavo su šiuo narkotiku, tačiau nauda taip ir nebuvo įrodyta. 1977 m. ekstazis buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje, o 1985 m. – JAV, nes paaiškėjo, kad gali sukelti rimtų sveikatos problemų – širdies ritmo, kvėpavimo sutrikimus, traukulių priepuolius. Tačiau draudimai nesukliudė tam, kad devintajame dešimtmetyje ekstazis ėmė labai greitai plisti kartu su technoaplinka ir per kelerius metus plačiai pasklido – šalia kanapių ir kokaino šiuo metu jis yra populiariausias nelegalus narkotikas Europoje.
Ekstazis – stimuliuojantis narkotikas, todėl jis toks populiarus šokių vakarėliuose. Ekstazis dar vadinamas„Love drug“. Išgėrus vieną grynosios medžiagos tabletę apima svaigios laimės jausmas. Šie narkotikai slopina skausmą, nejuntamas nei troškulys, nei nuovargis, nei alkis. Nustojus narkotikui veikti, jaučiamas išsekimas, depresija, miego sutrikimai, gali atsirasti baimės priepuoliai. 2–3 tabletės gali būti ir mirtina dozė.
Ekstazis yra vadinamasis mados narkotikas. Jo dažnai siūloma narkotikų neragavusiam arba mažą narkotikų vartojimo patirtį turinčiam jaunimui.
Haliucinogeniniai narkotikai – LSD, meskalinas, psilocibinas (grybas).
Jie iškraipo jutimų informaciją ir sukelia haliucinacijas. Haliucinogenai yra natūralūs, gauti iš grybų ar augalų, dažniausi – meskalinas (iš Peyote kaktuso) ir psilocibinas (iš grybų, priklausančių Conocybe ir Psilocybe rūšims), ir sintetiniai, pagaminti laboratorijose. Dažniausiai vartojami sintetiniai haliucinogenai yra LSD (lysergsyredietylamid), DOM (diametoxymetylamfetamm), MDA (metylendioxyamfetamin) ir PCP (fencyklidin), dažnai vadinamas „angelo migla“ (angl. „angel dust“). Nė viena iš šių medžiagų nėra vartojama medicinoje. LSD parduodamas mažomis tabletėmis arba mažais sugeriamojo popieriaus gabaliukais su ryškiais piešinukais. LSD paprastai vartojamas per burną.
Haliucinogenai smarkiai veikia psichiką. Net ir labai maži LSD ir PCP kiekiai gali sukelti psichikos būseną, kuriai būdinga prasta orientacija aplinkoje. Jie ypač pavojingi jautrios psichikos žmonėms. LSD įtaka smegenims yra tokia didelė, kad pakinta gebėjimas mąstyti ir suvokti. Haliucinogenų sukeltas svaigulys – tai haliucinacijos, jutiminių įspūdžių sąmyšis, laiko pojūčio ir minčių tėkmės sutrikimai. Prieš pavartojimą vyraujanti jausminė būklė sustiprinama: gerai nusiteikę vartotojai patiria malonias apsvaigimo būsenas, o baimingai nusiteikusius tam tikrais atvejais gali ištikti siaubo būsena. Kai kurie išsiugdo įsitikinimą galį skraidyti. Kiti laiko save nepaprastai gabiais. Žinoma, dėl haliucinogenų vartojimo atsiradęs savęs pervertinimas gali sukelti didelius pavojus.
Pavartojus haliucinogenų galimi pusiausvyros sutrikimai, pykinimas ir galvos svaigimas. Pakyla kūno temperatūra ir padažnėja kvėpavimas, greičiau plaka širdis, kyla kraujo spaudimas. Perdozavus gali paralyžiuoti kvėpavimą. Ilgiau trunkančio vartojimo padarinys dažnai būna rimtos psichinės problemos, pavyzdžiui, psichozės.
Kanapės yra bendras hašišo, marihuanos ir žolės pavadinimas.
Kanape vadinamas kanapinis augalas, turintis veikliosios medžiagos tetrahidrokanabinolio (THC). THC yra eterinis aliejus, kurio skirtingos koncentracijos galima rasti įvairiose augalo dalyse. Vartojama pirmiausia derva (sudžiovinta – hašišas) ir moteriškų augalų žiedynai (sudžiovinti – marihuana). Hašišas vidutiniškai penkis kartus veiksmingesnis už marihuaną. Ir hašišas, ir marihuana vartojama arba rūkant sumaišius su tabaku vadinamąsias suktines, arba kartu su arbata, kakava, arba įkeptas.
Kanapės pagal populiarumą yra antras po alkoholio svaigalas. Tai – psichoaktyvus narkotikas, kuris paveikia smegenis ir psichiką. Nuo mažos kanapių dozės žmonės tampa ramūs, atsipalaidavę, patenkinti arba mieguisti. Gali nesustodami juoktis ar pajusti alkį. Spalvos tampa ryškesnės, garsai skambesni. Kanapės daugiausia vartojamos norint atsipalaiduoti, taip pat pašalinti nepageidaujamą stimuliuojančių narkotikų, tokių kaip ekstazio, amfetamino ir kokaino, poveikį. Ilgiau vartojant mąžta haliucinogeninis poveikis ir įsivyrauja slopinamasis. Vartojantieji jaučiasi „tušti“, išsisėmę, neturintys motyvų. Sutrinka ilgalaikė ir trumpalaikė atmintis, kaip ir gebėjimas susikaupti. Dingsta pradinis pajėgumo pojūtis. Kanapių vartojimas dažnai būna chroniška bronchito priežastis. Rizika susirgti plaučių vėžiu, palyginti su rūkančiaisiais tabaką, yra 5–10 kartų didesnė – tai priklauso ir nuo didelio narkotiko dervingumo. Be to, kanapės gali pakenkti kepenims.
Narkomanija plinta nepaisydama jokių kovos su ja būdų. Net tose šalyse, kur už narkotikų kontrabandą baudžiama mirtimi, yra narkotikų prekeivių ir narkomanų. Vienintelis būdas apsaugoti savo vaikus nuo šios blogybės – auklėti juos taip, kad nekiltų pagunda jais svaigintis. Dažniausiai paaugliai ir jaunuoliai išbando lengvesnius narkotikus, tokius kaip marihuana, dar vadinamą „žole“. Tačiau, pagal statistiką, apie 60 proc. žmonių, kurie pabando marihuaną, vėliau imasi heroino.
Dažniausiai pasitaikančios priežastys, dėl kurių pradedami vartoti narkotikai: smalsumas; noras pajusti narkotikų poveikį; draugų įtaka (noras būti pripažintam tam tikroje grupėje); savo nepriklausomybės, priešiškumo aplinkiniams išraiška; noras patirti kažką nepatirto – malonumą, netgi pavojų; noras pajusti „mąstymo aiškumą“, „kūrybinį įkvėpimą“; noras visiškai atsipalaiduoti; noras pabėgti nuo nemalonumų; neturi rimto užsiėmimo; nuobodu; nes tai yra madinga; yra gana didelė pasiūla.
Sociologų duomenimis, 61 proc. apklaustųjų teigia, kad narkotikus išbandė ta pačią dieną, kai jie buvo pasiūlyti; 7 proc. atsisakiusiųjų išbandė juos per kitas 10 dienų; 12 proc. – per artimiausią mėnesį, o 9 proc. – dar vėliau. Iš tų, kurie narkotikams neatsispyrė pirmąją dieną, maždaug 80 proc. per kitas 10 dienų jais svaiginosi pakartotinai. Taip prie narkotikų priprantama, jų reikia vis dažniau ir daugiau. Žmogaus psichika gana greitai pavargsta nuo didelio krūvio, kurį lemia narkotikų sukelta euforija. Todėl, jų atsisakius, iškart pablogėja nuotaika, ima kankinti depresija. Ilgai negaunant „dozės“ ima kankinti ne tik psichologiniai, bet ir fiziniai negalavimai, kuriuos lemia pakitusi medžiagų apykaita. Priklausomybė nuo narkotikų vystosi tam tikrais etapais.
Pradžioje dominuoja euforizuojantis poveikis, negatyvūs padariniai neįvertinami. Narkotikų veikiamas žmogus jaučia laisvę nuo baimės ir padidėjusį savigarbos jausmą, jaučia vienybę su grupe, taip pat vartojančia narkotikus.
Antrajame, kritiniame pripratimo etape, pozityvus narkotikų poveikis iš lėto mažėja, norint pasiekti tą patį poveikį reikia didinti dozę. Aštrėja konfliktai darbe ar mokykloje. Socialiniai kontaktai vis labiau siaurėja ligi kontaktų su kitais priklausomais nuo narkotikų. Tačiau narkotikų vartojimo problemos neigiamos, nepripažįstamos. Atsiranda koncentracijos, reakcijos ir atminties sutrikimai.
Trečiajame, priklausomybės išsivystymo, etape vyrauja smarkus dozės didinimas, kontrolės praradimas, santykių nutraukimas ir profesinio lygio smukimas. Dažnas nusikalstamumas arba prostitucija. Dirglumas, agresyvumas ir savigaila yra taip pat tipiški kaip ir fizinio bei dvasinio pajėgumo mažėjimas.
Ketvirtojoje priklausomybės nuo narkotikų stadijoje suprastėja narkotikų metabolizavimas. To pagrindas – prasidedantis organų pažeidimas. Šioje fazėje narkomanai paprastai tampa benamiai, vieniši ir beglobiai.
Nelengva atpažinti žmogų, kuris vartoja priklausomybę sukeliančias medžiagas. Skirtingi narkotikai žmones veikia įvairiai, todėl ir jų elgesys kinta nevienodai. Bet kuriuo atveju, pastebėjus keistą, neįprastą elgesį, reikia pagalvoti ir apie narkotikų vartojimą. Reikėtų susirūpinti, jeigu atsiranda staigūs nuotaikos pokyčiai – žmogus tai laimingas, linksmas, tai išsekęs ir paniuręs. Atsiranda nebūdingi pykčio ar agresijos protrūkiai. Pradeda šalintis žmonių, nenori bendrauti, nerodo motyvacijos bendrauti su senais draugais, šeimos nariais. Tačiau įsigyja naujų draugų, apie kuriuos nelinkęs kalbėti, kurie vengia bendrauti su šeimos nariais. Neateina į paskaitas ar darbą be jokio paaiškinimo, tampa abejingi mokslui, darbui, pomėgiams, sportui. Matoma nuolatinė pinigų stoka, vagystės, bandymai skolintis pinigų. Jau nekalbant apie tokius dalykus kaip keisti milteliai, tabletės, deginta folija, nupjaustyti plastiko buteliai ar švirkštai namuose.
Praėjusių metų pabaigoje Europos narkotikų ir narkomanijos tyrimo centras (EMCDDA) paskelbė ataskaitas, kuriose kasmet skelbiama narkotikų vartojimo statistika, analizė ir tendencijos. Centras paskelbė, kad kanapes bent kartą gyvenime vartojo maždaug 78 mln., arba 23,2 proc., suaugusių (15–64 metų) europiečių. Oficialiai nuo narkotikų perdozavimo mirė maždaug 7,6 tūkst. asmenų, tačiau, pasak ataskaitos, tai tik ledkalnio viršūnė. EMCDDA pirmą kartą suskaičiavo, kad gali būti, jog kasmet daugiausia nuo perdozavimo ir dėl kitų priežasčių, susijusių su narkotikais, Europoje miršta maždaug 10–20 tūkst. probleminių opiatų vartotojų. Daugelis aukų yra vidutiniškai ketvirtą dešimtį įpusėję vyrai.
Lietuvos statistika panaši. Narkotikus bent kartą gyvenime vartojo 22,1 proc. 15–34 metų žmonių. Dažniau narkotikus buvo pabandę vyrai. Labiausiai šalyje tarp narkotinių ir psichotropinių medžiagų yra paplitęs kanapių vartojimas: bent kartą gyvenime kanapes yra vartoję 11,9 proc. Lietuvos gyventojų. Ekstazio bent kartą gyvenime vartojo 2,1 proc. 15–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų. 2008 metų rezultatus lyginant su 2004 metų, ekstazio vartojimo paplitimas akivaizdžiai išaugo, ypač 15–44 metų asmenų grupėse. 2008 metais atliktos apklausos tarp Lietuvos naktinių klubų lankytojų duomenimis, bent kartą gyvenime narkotikus yra vartojęs kas trečias respondentas, beveik kas ketvirtas narkotikus vartojo per paskutinius metus, vidutiniškai kas dešimtas respondentas narkotikus vartojo per paskutinį mėnesį.
Kova su narkotikų vartojimu nėra pralaimėta. Žmogaus ir narkotikų dvikova trunka jau ne vieną amžių. Kasmet kažkiek žmonių tampa priklausomi. Tačiau yra konstanta, kuri turi apatinę ir viršutinę ribas. Pokyčiai vyksta kasmet: santykis truputį keičiasi į vieną ar į kitą pusę, bet pokyčiai nėra labai akivaizdūs, kaip kartais tvirtinama. Nevartojantys narkotikų nėra ir niekada nebus mažuma. Nes vis tik nugali žmogus.
