Ant pernai supilto kapo, kuriame palaidotos šešiasdešimt dvi urnos su mirusiųjų pelenais žvakutę stato vieno jų artimieji. Nei žmona, nei dukra veido rodyti nenori, bet neslepia, širdies, kad vyras ir tėvas palaidotas viename kape su vienišiais, ar benamiais – joms neskauda:
„Jis manęs neaugino. Pas mane yra kitas tėvas. Jis tik biologiškas. Nuo mažens aš jo nemačius. Pamačiau, kad va laidoja per žiniasklaidą, tai žvakutę uždegam ir viskas. Kiekvieną kartą kai atvažiuoju pas saviškius, užvažiuoju čionai.“
„Žinojau, paskambino iš policijos, kad rado atseit negyvą. Patys kalti, pasirenka tokį gyvenimą… narkotikai. Taip, gi nuo narkotikų ir mirė.“
Ir tokių palaikų per metus, laidojamų už valstybės pinigus, vien Vilniuje ir aplink – apie šimtą. Tiesa, žinią, kad Vilniaus valdžia tokius žmones laidoja į vieną kapą, artimuosius pykdo:
„Absurdas. Kaip šunys. Septyniasdešimt ten, čia – šešiasdešimt du. Siaubinga.“
Štai ir šiemet, kaip ir pernai laidojimo paslaugų centro darbuotojai prieš pat Vėlines į Karveliškių kapines atvežė metus kauptas kapsules su mirusių benamių, naujagimių, ar vienišų žmonių pelenais. Visos jos traukiamos iš mašinos ir po vieną tvarkingai dėliojamos į kapo duobę. Tris kapsules, kaip sako laidojimo įmonės atstovai, žmonės atsiėmė, bet šešiasdešimt devynių žmonių laidoti neapsiėmė niekas. Paliko tai valstybei.
Valstybė, kaip sako Joanitų vienuolyno Paramos ir labdaros gailestingumo fondo valdytojas, į tokius žmones numoja. Pats išlydintis į paskutinę kelionę vienišus žmones, Vygandas Čeponis sako, esą į mirusius vienišus žmones moja ir aplinkiniai. Anksčiau esą atėję lankyti artimųjų kapų, žmonės patvarkydavo ir kaimyno kapą, kurio nelanko ir netvarko niekas. Dabar tai pačių mirusiųjų reikalas.
„Ypač va čia, kai mes atvažiuojam su bendruomenės nariais, pastebime, kad su kiekvienais metais vis labiau pastebim, kad yra apleistų kapų. Manau, kad išmiršta giminės ir daugiau nėra kam“, – sako Joanitų vienuolyno atstovas V. Čeponis.
Todėl, kaip sako kapines prižiūrinčios įmonės atstovai pastebintys, kad vienišų žmonių kapai stūkso gerokai apleisti ne tik prieš Vėlines, bet ir visus metus. O tokie kapai ilgainiui gali ir iš viso išnykti.
„Kai randame dabar pagal naują tvarką mes apleistus kapus, mes turime lenteles, kurias įsmeigiame, kad neprižiūrima kapavietė. Ir du metus turime stebėti ką ir darome. Ir jeigu per du metus neatsiras giminaičiai ar artimieji, kurie norės prižiūrėti, tai bus ta kapavietė perleista kitiems norintiems prižiūrėti žmonėms“, – teigia „Stebulės“ projektų vadovas Darius Jakutonis.
Tad laidojimo paslaugas teikiančios įmonės direktorius sako, laimi nebent tie, kas pasirūpina savo ateitimi. Žmonės pasirašo sutartį, kurioje nurodo, kaip norėtų būti palaidoti.
„Jie neturi artimųjų, aišku yra trečias asmuo kaimynai kažkokie, iš anksto su mumis pasirašo laidojimo sutartį, ir jeigu atsitiks nelaimė mus informuoja tas trečias asmuo, ir mes jau laidosim žmogų išreiškus savo valią“, – kalbėjo „Ligamio“komercijos direktorius Bronislovas Polonskis.
Ir tretysis sutarties asmuo, pavyzdžiui kaimynas įsipareigoja kapą prižiūrėti. Tiesa, tokių vienišų žmonių, kurie taip išreiškia valią dar prieš mirtį, nedaug. Per dešimt metų vien ši įmonė pasirašė vos dvi tokias sutartis.
