I. V. kaltintas tuo, kad 1956 metais, sovietinės okupacijos Lietuvoje metu, būdamas Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto leitenantas, Kalniečių gatvėje buvusiame poste, stebėjo namą, kuriame tuo metu buvo partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas bei jo žmona B. Mažeikaitė. Turima racija bei šviesos signalais perduodavo visą informaciją apie stebėtame name vykusius įvykius, taip dalyvavo operacijoje sulaikant partizanų vadą ir jo žmoną. Suimtas „Vanagas“ buvo kankinamas, sunkiai sužalotas, įkalintas, nuteistas mirties bausme ir nužudytas, o jo žmona ištremta iš Lietuvos ir įkalinta lageryje.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo – visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę – buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas. Kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei. A. Ramanauskas ir B. Mažeikaitė buvo aktyvūs organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviai, todėl jų sulaikymas, įkalinimas, „Vanago“ nužudymas ir B. Mažeikaitės deportavimas iš Lietuvos teritorijos – pagrįstai kvalifikuotas kaip genocidas.
I. V. savo kaltės nepripažino. Jis neigė padėjęs vykdyti genocidą ar padaręs kitokį nusikaltimą lietuvių tautai. Tačiau byloje ištirti duomenys patvirtino, kad kaltinamasis dalyvavo partizanų sulaikymo operacijoje ir savo veiksmais padėjo kitiems okupacinės valdžios atstovams atlikti genocido veiksmus. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, liudytojų, kaltinamojo parodymus nusprendė I. V. pripažinti kaltu.
Nors už šį nusikaltimą numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, tačiau teismas atsižvelgdamas į tai, kad I. V. yra senyvo amžiaus, pensininkas, nusikalstama veika padaryta daugiau nei prieš 50 metų, per tą laiką jis nepadarė jokių kitų nusikalstamų veikų, taip pat į tai, kad procesas byloje vyksta daugiau nei 20 metų, kad kaltinamojo vaidmuo buvo antraeilis, teisėjų kolegija manė, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir paskyrus jam švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą, nustatant maksimalų jo terminą – 2 metams. Tokios bausmės skyrimas, teisėjų kolegijos manymu, atitinka teisingumo principą, leis pasiekti bausmės tikslus ir užtikrins pakankamą kompensaciją dėl per ilgos proceso trukmės.
I. V. taip pat uždrausta be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą bei įpareigotas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.
