Mokslininkai teigia suradę paaiškinimą, kodėl kai kurios Jupiterio dydžio egzoplanetos skrieja priešinga kryptimi, nei sukasi jų motininė žvaigždė.
Dauguma iš 500 atrastų tolimų planetų pasirodė turinčios keistenybių. Mokslininkai aptiko egzoplanetų su labai ištęstomis ar smarkiai pakrypusiomis orbitomis, taip pat planetų, kurios labai priartėja prie motininės žvaigždės, praneša SPACE.com.
Tačiau įdomiausi yra taip vadinamieji karštieji Jupiteriai – didžiulės dujinės planetos, skriejančios nepaprastai arti žvaigždės ir, kaip manoma, priešinga kryptimi, nei sukasi žvaigždė. Maždaug ketvirtadalis visų astronomų atrastų karštųjų Jupiterių, atrodo, yra šie keisti atbulai keliaujantys pasauliai.
Naujame tyrime mokslininkai nustatė, kad priešinga kryptimi keliaujančios planetos gali susidaryti tuomet, kai įsikiša kita didelė planeta, esanti toliau nuo žvaigždės. Šios planetos gravitacinė trauka gali sutrikdyti pirmosios planetos orbitą tiek, kad ji „apvirsta“ ir planeta ima keliauti į priešingą pusę.
Tokie Jupiteriai, remiantis mokslinėmis žiniomis apie planetų formavimąsi, yra netikėtas dalykas. Mat medžiagos debesis suyra ir susikondensuoja į žvaigždę, o aplink ją susidaro didžiulis, plokščias liekamųjų dujų diskas. Iš jo ir susiformuoja planetos.
„Kadangi visa tai gimsta iš to pačio pirminio sūkuriuojančio dujų debesies, labai natūralu, kad mūsų įsivaizduojamame paveiksle žvaigždė sukasi, o visa aplink ją sukasi ta pačia kryptimi“, – teigė astrofizikas Fredericas A. Rasio iš Northwestern universiteto Čikagoje.
Tyrėjai įtarė, kad atbulai skriejantys karštieji Jupiteriai iš pradžių skriejo įprastomis orbitomis, kurios pamažu buvo iškreiptos. Tai reiškia, kad toliau nuo žvaigždės susiformuoja didžiulės planetos, kurios, visai kaip Jupiteris mūsų Saulės sistemoje, vėliau kažkokiu būdu priartėja.
„Nedaugelis dalykų gali taip drastiškai pakeisti tokios didelės planetos orbitą. Kandidatai gana akivaizdūs. Mes nagrinėjome galimybę, kad sistemoje yra tolimesnė planeta“, – aiškino F. A. Rasio.
Naudodami kompiuterinius modelius mokslininkai apskaičiavo, kas nutiktų planetų sistemos, kurių pakraščiuose yra dvi didžiulės dujinės planetos, orbitoms.
„Po žingsnių, kuriuos gerai suprantame ir kurie natūraliai vyksta, sekos, gauname tiksliai tai, ką matome tikrovėje“, – teigė mokslininkas.
Tokioje sistemoje ima sąveikauti abiejų planetų trauka. Kartais vidinės dujinės planetos orbita pradeda pamažu ilgėti ir išsitęsia iki adatos formos. Tuomet, kai planeta pasiekia tą orbitos tašką, kuriame ji labai priartėja prie žvaigždės, ji ima sąveikauti su ja potvyninėmis jėgomis.
Potvyninės jėgos – nedidelė gravitacinė trauka, stebima, pavyzdžiui, tarp Mėnulio ir Žemės, ir sukelianti mūsų planetos vandenynų potvynius ir atoslūgius.
Ši trauka yra tarsi trinktis, eikvojanti energiją ir verčianti planetos orbitą mažėti.
Kartais, vykstant šiam procesui, gali pakisti planetos orbitos kryptis ir ji nebebus vienoje plokštumoje su kitomis planetomis. Retkarčiais orbita gali pasikeisti ypač smarkiai ir apvirsti aukštyn kojomis, o tuomet planeta ims judėti priešinga kryptimi.
