Akmenės rajone pakelės sodybos švarios, kaip šventorius, žydi gėlės, parduotuvės pilnos žmonių ir prekių. Rodos nieko netrūksta... Kol iš pačių gyventojų sužinome apie atsinaujinusią žaizdą: iš čia, netekę medikų pagalbos, bėga senieji gyventojai, o į jų nupigusius butus vėl atvažiuoja nusigyvenę vargetos iš sostinės ir kitų miestų. Vaikai čia atveža į tremtį savo tėvus.
„Greitai Lietuvoje liks trys keturi miestai, o tarp jų — dykynės. Ir to labai siekia Vilnius“, — atsidūsta Naujosios Akmenės miesto seniūnas Rimvydas Juozapavičius.
„Šiaulių kraštas“ pradeda rašinių ciklą „Tarp Vilniaus ir Briuselio“. Vilnius čia reiškia ne tik miestą, o Briuselis — ne tik Europos sostinę.
Ištremtos motinos
Ją į Naująją Akmenę iš Vilniaus atvežė jos pačios vaikai. Vilniuje ji turėjo butą. Vaikai butą pardavė, kelis šimtus tūkstančių litų pasiėmė sau, o mamą išvežė senti toliau nuo savęs. Jie mamos tremčiai pasirinko Naująją Akmenę, nes išgirdo, kad čia vėl nukrito butų kainos.
Skambiname į duris penktame daugiabučio aukšte. Atidaro jauna moteris: „Neseniai nupirkau iš tos vilnietės butą. O ji išsikraustė į kažkokį dar pigesnį bendrabučio kambarėlį, atrodo, netoli Šiaulių“.
Jaunoji moteris, jau sūpuojanti kūdikį, irgi kilusi ne iš Naujosios Akmenės. Atvažiavo čia iš didesnio miesto. Ji — našlaitė, gavusi našlaičiams skiriamą valstybės paramą būstui įsigyti, butą įpirko tik Naujojoje Akmenėje.
Kitas daugiabutis, tik ta pati ištremtos motinos istorija. Rusakalbė moteris, Vilniuje turėjusi butą, irgi vaikų atvežta į Naująją Akmenę nusenti.
Durų skambutis išardytas. Moteris vis tiek negirdi, kad ir kas skambintų. O ir skambinti nėra kam — Vilniuje gyvenantys jos vaikai čia neatvažiuoja.
Duris praveria kaimyniniame bute. Apduję, dar gana jauni žmonės pasišauna padėti: klebena į tremtį atvežtos pagyvenusios moters duris, šaukia „Sasedka! Atkryvai!“ (rusiškai — kaimyne, atidaryk). Bet durų niekas taip ir neatidaro. Laiptinės kaimynai žino šios moters tremties istoriją ir kartais atneša jai valgyti.
Nebuvo matę elgetos
Ant suoliuko Naujosios Akmenės centre pabudusi kiek prasiblaiviusi moteris išsigandusi klausinėja praeivių: „Ar toli jūra?“. Žmonės trauko pečiais — apie šimtas dvidešimt kilometrų.
Moteris į Naująją Akmenę atvežta iš Klaipėdos. Apsukrūs „berniukai“ įkalbėjo ją parduoti savo kelis šimtus tūkstančių litų kainuojantį butą uostamiestyje, pažadėję, kad jai nupirks kitą butą arčiau jūros. Jos butą pardavė, jai nupirko degtinės. Ji nebejuto, kaip toli ją veža.
Taip Naujojoje Akmenėje atsiranda naujų ne vietinių bėdžių. „Duodi jam šaukštą, apsikloti, parodai, kur nemokamai “Caritas“ pamaitina, bet sekmadieniais ir pirmadieniais ten niekas nedirba. O kur jie gyvena, niekas nežino. Gyvena kažkur“, — nelinksmai ir labai nenoriai pasakoja Naujosios Akmenės miesto seniūnijos darbuotojos.
Jos prisiminė, kad Naujojoje Akmenėje vienas toks bėdžius buvo pradėjęs atvirai elgetauti gatvėje, taip, kaip buvo įpratęs gyvendamas sostinėje.
Naujosios Akmenės gyventojams elgeta sukėlė šoką — niekas anksčiau niekada čia nebuvo matęs elgetos, atvirai ištiesusio ranką išmaldai.
Skauda širdį
„Mums skaudu, kai dėl tokių žmonių Akmenės rajoną, Naująją Akmenę imta vadinti nusigyvenusiu Lietuvos kraštu. Bet juk didmiesčiuose tie žmonės nusigyveno, degradavo. Juk ne mūsų žmonės taip nusigyveno, o didmiesčių žmonės nusigyvenę patraukė pas mus. O kaip sustabdyti tai — nežinome“, — sielojosi dėl Naujajai Akmenei dirbtinai kabinamos vargšų miesto etiketės seniūnijos darbuotojos. Joms labai skauda širdį dėl savo krašto.
„Buvo toks filmas “Maskva netiki ašaromis“. Dabar prisigyvenome, kad Vilnius netiki provincijos ašaromis. Provincija dirbtinai smukdoma, mums deportuojami sostinėje išsisunkę žmonės. O sostinė pasiima tik gabiausius, jaunus žmonės. Akmenės rajonas dėl tokios šalies politikos dirbtinai padarytas skurdžių kraštu. Greitai Lietuvoje liks trys keturi miestai, o tarp jų — dykynės“, — pridūrė Naujosios Akmenės miesto seniūnas Rimvydas Juozapavičius.
Tai — užkrečiama
Seniūnas R. Juozapavičius nieku gyvu nesutiko kalbėti apie tai, kad į Naująją Akmenę, kitas Akmenės rajono vietas vėl patraukė nusigyvenę didžiųjų miestų žmonės.
„Berniukai“ netruko suuosti, kad Akmenėje vėl smunka butų kainos. Tokie greitai sukuria nusikalstamus “verslo planus“ ir mums priveš dar daugiau degradavusių žmonių, dar labiau smuks rajonas. Ar jūs suprantat, kad tai užkrečiama?“, — klausė seniūnas.
Dėl prasidėjusios bėdžių imigracijos Naujojoje Akmenėje prasidėjo ir naujas socialinis sprogimas. Ne pačiam turtingiausiam šalies rajonui reikia išmokėti daugiau socialinių pašalpų, daugiau kompensacijų už šildymą, kurą, daugiau maisto paketų, įpilti daugiau nemokamo viralo.
Pirmoji tokios imigracijos banga į Naująją Akmenę ir Akmenės rajoną buvo prieš gerą dešimtmetį. Pamažu čia pigo butai, nes akmeniečiai bėgo ten, kur buvo darbo — į didesnius miestus, užsienį. Akys raibo nuo butų pasiūlos. Buvo žmonių, kurie už trijų kambarių butą beprašė vos lito, kad tik kas imtų.
Taip į butus už litą ir patraukė ne visada pati šviesiausia Lietuvos dalis.
„Atvažiuoja pas mus ir labai tvarkingų šeimų, pardavusių butus didmiesčiuose, nusipirkusius čia pigius butus“, — sakė seniūnas R. Juozapavičius.
Seniūnas pripažįsta, kad į Akmenės rajoną vis daugiau atvažiuoja ir globos namuose užaugusių, buities ir kitokių įgūdžių stokojančių žmonių. Jie gauna tokią našlaičio pašalpą būstui įsigyti, kad išeina tik butas Akmenės rajone.
Rajono žmonės dar nepamiršo Vilniaus valdžios plano į Akmenės rajoną deportuoti romų tautybės Kirtimų taborą — stambiausią prastųjų narkotikų "tašką" Lietuvoje.
„Černobylis“ niekur nedingo
Viename iš atokesnių Naujosios Akmenės miesto rajonų dar tebestovi apleistas penkiaaukštis daugiabutis. Be langų, be durų, apžėlęs aukšta žole — lyg apleistoje Černobylio zonoje.
Iš čia, prasidėjus pirmai krizei, išbėgo gyventojai. Tvarkingesnieji, mažiau įsiskolinusieji už komunalines paslaugas, pirko pusvelčiui ištuštėjusius butus kituose daugiabučiuose. Nemaža dalis bėdžių liko gatvėje. Dar prieš kelerius metus šiame daugiabutyje buvo apsigyvenę keli valkatos. Bet ir jie iš kiaurai perpučiamo namo dingo.
Sutiktas prie vieno daugiabučio vyras mums aiškiai išdėstė Naujosios Akmenės ekonominę kreivę: „Maždaug prieš dešimtmetį Naujojoje Akmenėje galėjai nusipirkti dviejų kambarių butą už vieną litą. 2008 metais — toks pat butas jau kainavo nuo 30 iki 50 litų. Praėjusią vasarą — 6 tūkstančiai litų, jeigu butas pirmame arba penktame aukšte. Dabar vėl kaina krito iki tūkstančio. Po žiemos, pamatysit, vėl tokio buto kaina bus litas“.
Visai šalia „Černobylio“ — renovuotas daugiabutis, kurio likimas galėjo būti panašus. Gyventojai susiėmė, sukūrė bendriją, gavo paskolą iš banko, renovavo namą.
„Akmenė baigia išsivažinėti“
Nešinas darže ką tik prirautų burokėlių kibiru pusamžis vyras suka į renovuotą namą, kokių Naujojoje Akmenėje nedaug. Pasakoja, kad jame niekas butų neparduoda, nes žmonės čia tvarkingi.
Visai atsitiktinai užkalbinto gatvėje vyro akyse netikėtai pasirodo ašaros: „Mano šeima išardyta. Mes jokiu būdu neišsiskyrę, bet žmona turi darbą Telšiuose, ji priversta gyventi ten. Aš turiu darbą Naujojoje Akmenėje — priverstas gyventi čia. Du vaikai su šeimomis priversti gyventi Anglijoje, nes čia neišgyventų. Nežada grįžti. Dukra dar gyvena su manimi. Baigusi dvyliką klasių ji tiksliai žino, kad išvažiuos į užsienį. Akmenė baigia išsivažinėti“.
Kruopių miestelyje gyvenanti Ona Butkienė liko viena savo namelyje. Dvi dukros dar Lietuvoje, o trečioji, kuri gyveno su savo šeima pas mamą, keleri metai dirba ir gyvena Škotijoje.
„Paverkiu, kad taip toli, pasiilgstu nežmoniškai, bet džiaugiuosi, kad išvažiavo. Mes čia valgyti būtume neužtekę“, — pasakojo kruopiškė.
Į užsienį pirmiausia išvažiavo žentas. „Grįžo pasiimti šeimos su savimi, o mes su dukra neturėjom jam ko valgyti paduoti“, — braukė ašarą Ona.
„Pavojinga gyventi“
Šiemet Naujosios Akmenės ligoninėje nebeliko Chirurgijos skyriaus. Tai dar labiau paskatino čia gyvenančius žmones palikti rajoną.
Prie ligoninės sutikta Kristina jau spėjo pajusti, ką skyriaus uždarymas reiškia Akmenės rajono gyventojui. Po darbo valandų ji susižeidė pėdą, reikėjo skubios chirurgo — traumatologo pagalbos.
„Teko važiuoti į Mažeikių ligoninę. Greitosios nė nekviečiau, nes aiškiai žinojau, kad neturėsiu kuo grįžti namo. Greitoji tik nuveža, o grįžk kaip nori. O kaip grįžti sužeista koja vėlų vakarą 30 kilometrų? Prašiau kaimynų pavežti. Priėmime pralaukiau apie 2 valandas. Kodėl Akmenės rajono žmones taip nurašė šalies valdžia? Nejaugi mes nebeturime teisės net į būtiniausias medicinos paslaugas?“ — klausė Kristina.
„Kokia ligoninė be chirurgo? — skėsteli rankomis ligoninės vyriausiasis gydytojas Aleksandras Šalavėjus. — Bet aš vienas nieko negalėjau padaryti prieš visą Sveikatos apsaugos ministeriją. Manau, kad Akmenės žmonėms reikėjo važiuoti prie Seimo dėl savo ligoninės. Vilniui patinka silpni, nes tokie vis mažiau ko nors reikalauja, mažiau trukdo sostinei klestėti“.
Ligoninės vadovui pikta, kad uždarius Chirurgijos skyrių, ne tik nesutaupyta, bet patiriama dar daugiau nuostolių: „Man greitosios vadovė sakė, kad kuro dabar per savaitę sunaudoja tiek, kiek iki uždarant Chirurgijos skyrių — per mėnesį“.
A. Šalavėjus pripažįsta: „Akmenės rajone jau darosi pavojinga gyventi. Iš ligoninės kas beliko? Pirmiausiai panaikino Infekcinį skyrių, po kelerių metų Tuberkuliozės, dar vėliau — Gimdymo skyrių. Dabar — Chirurginis, anesteziologija.
Knygyną uždarė, iš Darbo biržos liko tik filialas, tas pats su Mokesčių inspekcija, policija. Mažėja įstaigų — mažėja rajone išsilavinusių žmonių„.
Didžioji vertybė
Akmenės rajone išliko didžiulė Akmenės cemento gamykla. Ne tik išliko, bet sėkmingai dirba ir plečiasi.
Tiesiamu nauju asfaltu važiuojame prie gamyklos vartų. Pietų metas. Norime pakalbinti gamykloje dirbančius žmones. Tačiau mašinos tik trumpam stabteli — neturi laiko. „Mes laimingi, bet neturim kada plepėti, nes darbas yra neįkainojama vertybė šiais laikais. Ypač Akmenės rajone“, — šypsosi žmonės pro automobilių langus.
Gamyklos vartus kontroliuojantis Bronius „Akmenės cemente“ dirba 36— erius metus. “Be gamyklos Akmenėje būtų visai tragiška. O juk buvo laikai, kai į Akmenę žmonės kraustydavosi vien dėl darbo. Aš pats iš Telšių atvažiavau į Akmenę. Gamykla butus lengvai skirdavo, čia buvo rojus“, — pasakojo Bronius.
Kruopių seniūnė Vanda Kateivienė, pasakodama apie kaimo žmonių gyvenimą, sako, kad Kruopiuose laikosi tie, kurie turi darbo arba gauna pensijas. O kiti paliko savo namus likimo valiai ir išvažiavo ten, kur yra darbo.
„Kaime darbo yra tik pas stambius ūkininkus, nes smulkiųjų ūkininkų, kurie laikė po penkias — septynias karves, kaip ir nebeliko. Už pieną moka mizerį, žmonės nebeišgyveno, nors dirbo nuo ryto iki vakaro. Išpardavė karves ir išvažiavo į užsienį arba stojo į darbo biržą gauti socialinių pašalpų“, — nelinksmai sako V. Kateivienė.
Seniūnės veidas staiga nušvinta šypsena: ji rodo net tris pastaruoju metu apie Kruopius pačių kruopiškių išleistas knygas. Jose — nėra ašarų.
„O kad žinotumėt, kaip mūsų žmonės nori renginių! Kaip jie moka linksmintis. Jeigu tik koks renginys — pilna žmonių susirenka. Žmonėms kultūra yra atsvara prieš vargus!“ — nuoširdžiai pasidžiaugia seniūnė.
Rita ŽADEIKYTĖ
