Lietuviai iš dalies vėl jaučia nuskriaustųjų „kaifą“. Britų dienraštis „The Independent“ paskelbė karikatūrą, kurioje pigiai reklamuojama lietuvių darbo jėga, o lenkai nupiešė plakatą.
Po kelis lietuvių darbininkus už vieno kainą siūlantis leidinys parodė liūdną realybę. Tikslas anaiptol nebuvo kryptingai pasityčioti, tačiau gausiai emigruojančios tautos sąmonėje užkliudyta jautri kertelė, net šalies ambasada prabilo apie tariamai ksenofobišką karikatūrų pobūdį.
Interneto komentatoriai pasidalijo į dvi pusgalvių stovyklas. Vieni skelbia karingus pasipiktinimus dėl įžeidimo, o kiti randa progą aploti Lietuvą, aiškindami, kad tai „išvis ne valstybė“, „čia vykdomas genocidas“, „valdant sovietams buvo geriau“ ir t. t.
Britų leidinys, atkreipęs dėmesį į imigrantų padėtį, liko nesuprastas ne tik lietuvių ambasados ir internautų. Vargu ar jį suvokė ir šalies valdžia, kurios panosėje metų metus siautėja darbą užsienyje siūlančios sukčių agentūros. Jos sugeba įkalbėti lengvatikius pasirašyti vekselius, o paskui, jau kirtus Lamanšą, suorganizuoja viską taip, kad dalies emigrantų dalia tampa dar baisesnė, nei pavaizduota minėtoje karikatūroje.
Kita vertus, piktinantis niekšingais ir arogantiškais britais, kurie mielai supirkinėja tautiečių sukčių parduodamus juodadarbius, nedera pamiršti, ko siekia daugybė Lietuvos „darbdavių“. Ogi galimybės atsivežti pigesnių uzbekų ar baltarusių į tautiečių vietas. Tiesa, tai nebūtinai gali pavykti, bet nuožmus siekis nieko arba beveik nieko nemokėti už darbą Lietuvoje nėra mažiau gajus. Bet dabar apie kitką.
Ar esate matę kokių nors JAV valstybės departamento notų dėl to, kad internetas knibždėte knibžda pašaipų dėl amerikiečių geografijos žinių ir kitokių savybių? Juk lietuvių diplomatai ir valdžia netgi patiria visuomenės spaudimą reaguoti, kai kažkas parašo, jog lietuviai valgo arklieną (beje, labai brangi ir skani mėsa) arba Melas Gibsonas, galbūt turėjęs santykių su jam į petį krimstelėjusia lietuvaite, lepteli kažką apie aštrius tautiečių dantis.
Iš istorijos žinome, kad 1940 metais, kai reikėjo pretekstų ultimatumui, sovietai pasipiktino kai kuriuose lietuvių laikraščiuose pasirodžiusiomis karikatūromis. Šiek tiek naujesnė istorija byloja, jog Rusijos Dūma bejėgiškai ir kvailokai stūgavo, kuomet filme „Armagedonas“ buvo esą „žeminančiai“ pavaizduotas rusų kosmonauto personažas. Tad šiuo aspektu esame panašūs – neatsitiktinai turime daugybę beprasmiškų bylų dėl „pasikėsinimo įžeisti“ kokį prezidentą ar prokurorą. Liaudies išmintis sako, kad „nuskriaustieji vežimus tampo“, tačiau plikbajorio povyza ir susireikšminimas niekaip neleidžia nusiraminti, surasti orios autoironijos.
Tokia terpė labai palanki tuščiaviduriams Valdemaro Tomaševskio tipo politiniams parazitams, kurie iš kiekvienos menkos prasmės įtampos sugeba išspausti naudą. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, kuri yra valdančiosios koalicijos narė, egzistavimo prasmė yra priklausoma nuo nuo įtampų tarp tautų egzistavimo. Todėl Lenkijos ekstremistų (o tokių ten tikrai yra) plakatas iškart mistifikuojamas ir padaromos tolimos išvados, o žiniasklaida skuba visa tai nušviesti, nemokamai suteikdama eterį akcijoms „wyborczoms“. Bėda ta, kad tokių atseit partijų riksmai, esant fiktyvioms įtampoms, persiduoda ir lietuviškai silpnapročių auditorijai. Juk ir vėl ištinka taip, kad amžinai beraudantieji ima kiauksėti apie sugriautus kolūkius, tautos genociodus ir visokias kitokias nesąmones, o belarusiškai-bolševikiniai kliedesiai įgauna tokios atseit jėgos. Šalia viso kito Lietuvos diplomatai turi dar laiko ir paistyti niekus, o paskui mažvaikiškai žliumbti dėl tikrų ar tariamų provokacijų.
