Tarp 80-ties sportininkų į trasą, kurioje olimpiečiams teko 25 kartus sukti 2 km ratą netoli vandenyno nusidriekusiomis gatvėmis, buvo ir du Lietuvos atstovai – Tadas Šuškevičius ir Arturas Mastianica. Finišą pasiekė tik vienas iš jų.
Jau trečiose olimpinėse žaidynėse dalyvaujantis 31-erių T.Šuškevičius pusšimtį kilometrų nuėjo per 4 val. 4 min. 10 sek. ir užėmė 32-ąją vietą. Nuo savo asmeninio rekordo (3 val. 51 min. 58 sek.) jis atsiliko daugiau nei 10 minučių. 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse T.Šuškevičius taip pat buvo 32-as (4 val. 2 min. 45 sek.), o 2012 m. Londone finišavo 43-ias (4 val. 8 min. 16 sek.). Pernai pasaulio čempionate jis užėmė 22-ąją vietą (4 val. 1 min. 29 sek.).
Tuo tarpu A.Mastianicai nepavyko atlaikyti karščio atakų. Likus apie 15 km iki finišo 24 metų Lietuvos ėjikas pasitraukė iš varžybų ir atsidūrė vežimėlyje, kuriuo ir buvo išvežtas iš trasos.
„Arturas nesusitvarkė su karščiu. Jis lyg ir racionaliai, be klaidų pradėjo varžybas. Tačiau sportininkas jaunas, šioje distancijoje neturi patirties. Norėjo kovoti iki galo, bet teko pasitraukti. Jį jau reikėjo stabdyti, nes bet kurią akimirką galėjo nukristi. Dabar sportininkas jau atsigavęs, jaučiasi gerai“, - po finišo teigė Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas.
Olimpiniu čempionu tapo Slovakijos ėjikas Matejus Tothas (3 val. 40 min. 58 sek.).
Ar buvo labai sunku?, - po finišo paklausėme T. Šuškevičiaus.
Taip. Tikėjausi, kad nebus taip sunku. Oras nevaržybinis, bet galima buvo su juo kovoti. Žmonės parodė, kad tai įmanoma. Tačiau man nepavyko. Tikėjausi geriau pasirodyti. Olimpiada man tampa kaip keiksmažodis. Pernai pasaulio čempionate buvo 22-as, o čia – 32-as. Nors varžovai juk čia buvo tie patys, oro sąlygos irgi beveik tokios pačios.
Pasiruošimas olimpinėms žaidynėms buvo tikrai neblogas, ypač paskutinis etapas. Nebuvo jokių nukrypimų, traumų kitų sveikatos problemų. Bet šiandien kažkas nutiko. Aš nepatenkintas. Net nusivylęs savo rezultatu. Jei būčiau ėjęs kaip galiu, maždaug aštuoniomis minutėmis greičiau, dvidešimtukas būtų realus. Labai daug sportininkų nebaigė distancijos, teisėjai nebuvo labai švelnūs. O aš neturėjau nei vieno įspėjimo, reiškia galėjau eiti, techniškai viskas buvo normaliai. Tik rezultatas turėjo būti ne toks.
Po finišo neprireikė medikų pagalbos?
Ne. Tiesiog prisėdau, šiek tiek atsikvėpiau.
Ar nebuvote atsidūręs vadinamame kosmose?
Gal geriau būčiau atsidūręs kosmose, tai nors žinočiau, jog atidaviau viską sugebėjau ir savo privesti prie to, kad paskutiniuose kilometruose nebesuprasčiau, kas darosi aplinkui. O dabar tiesiog užsiblokavo viskas 35-38 kilometre. Nebegalėjo perlipti per save. Atrodytų dalyvauji olimpiadoje, super šventė, super varžybos, turėtų būti vau. O čia eini ir jokių emocijų.
Prie trasos buvo sirgalių iš Lietuvos?
Žinoma. Labai noriu jiems padėkoti. Žmonės nuo pat starto stovėjo prie trasos keturias valandas tokiame karštyje. Ir kiekvieną kartą einant pro juos šaukė, plojo. Šaunuoliai lietuviai.
Nesinorėtų dabar į vandenyną įšokti atsigaivinti?
Manau, reikės taip ir padaryti.
Marius Grinbergas, sportas.info