Nepaisant kai kurių iš tikrųjų rimtų problemų, pasaulio ekonomika, taip pat kaip ir Amerikos, yra pakankamai tvirta, kad atsilaikytų ir toliau augtų, JAV dienraštyje „Los Angeles Times“ (www.latimes.com) tvirtina žymus amerikiečių politinis ekonomistas ir filosofas Francis Fukuyama.
Pažvelgus į dabartinę pasaulio padėtį lengva netekti drąsos, pažymi autorius. Amerikoje mažai kam bereikia priminti chaosą Irake, Irano siekį tapti regiono lyderiu, o potencialiai – ir branduoline valstybe arba sunitų ir šiitų konflikto išplitimo visoje Persų įlankos zonoje galimybę.
Į politinio regreso etapą įžengė ir Rusija: ji naudoja savo energetinius išteklius žaidime prieš Baltarusiją ir tas Vakarų kompanijas, kurios savo laiku investavo lėšas į Rusiją; banditiškais metodais susidoroja su režimo priešininkais ir šalies viduje, ir užsienyje. Šiaurės rytų Azijoje vėl kelia galvą nacionalizmas: naujosios japonų, kinų ir pietų korėjiečių kartos pasirengusios perkąsti vieni kitiems gerklę dėl to, ką jų tėvai ir seneliai išdarinėjo prieš daugiau nei pusšimtį metų. Be kita ko tai neleidžia jiems kartu atsispirti Šiaurės Korėjos branduolinei grėsmei. Ne viskas gerai ir mūsų pusrutulyje, pažymi autorius: Venesueloje, Bolivijoje ir Ekvadore į valdžią rinkimų keliu pateko antiamerikietiškai nusiteikę populistai, pradėję valdžios centralizaciją ir sustabdę dar paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį prasidėjusią atvirtumo ir ekonominės integracijos siekimo tendenciją.
Autoritariniai režimai visame pasaulyje sėkmingai mokosi vieni iš kitų. Aštuntąjį XX a. dešimtmetį Ispanijoje ir Portugalijoje prasidėjusi „trečioji demokratizacijos banga“, anot Samuelio Huntingtono, nusirito per Lotynų Ameriką ir Aziją, pasiekė aukščiausią tašką žlugus komunizmui, bet dabar akivaizdžiai atslūgo: Rusija, Egiptas, Sirija ir Venesuela, nenorėdamos, kad pasikartotų 2004 m. ukrainietiška „oranžinė revoliucija“, priėmė įstatymus, draudžiančius finansuoti demokratiškas žmogaus teisių gynimo organizacijas iš užsienio.
Visi šie nerimastingi dalykai vyksta didžiąja dalimi dėl katastrofiškai pablogėjusio amerikietiškojo modelio įvaizdžio pasaulyje: po Irako svarbiausiu Amerikos simboliu tapo ne Laisvės statula, o „Abu Greivo“ kalėjimo kalinys su maišu ant galvos.
Akivaizdus nestabilumas pasaulyje lėmė tai, kad branduolinės fizikos mokslininkų leidžiamas biuletenis „Bulletin of Atomic Scientists“ pavarė savo „apokaliptinio laikrodžio“ rodykles į priekį iškart per dvi minutes – iki metaforiško civilizacijos vidurnakčio liko penkios minutės. Šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje keliasi iš skurdo, tačiau taip sudaro papildomas prielaidas globaliniam atšilimui.
Ir vis dėlto, prieš galutinai panirdami depresijon dėl mūsų pasaulio likimo 2007 metų pradžioje, luktelėkime minutėlę ir įvertinkime jo padėtį šiek tiek platesniame kontekste, siūlo Francis Fukuyama. Anot jo, šiuo požiūriu situacija atrodo kur kas geresnė.
Pats ryškiausias, tačiau kažkodėl daugelio neįvertinamas faktas – tai, kad pasaulio ekonomika skuba į priekį iškėlusi visas bures, gyvenimo lygis be perstojo kyla, mažėja atskirtis tarp “pirmojo” ir “trečiojo” pasaulių. Dviejų gausiausiai gyvenamų valstybių – Kinijos ir Indijos – ekonomika per praėjusius metus išaugo atitinkamai 10 ir 9 proc. Po 1997 – 1998 m. finansinės krizės tepraėjo 10 metų, o Rytų Azija jau grįžo į sparčios plėtros kelią, teigia autorius.
Be to, rimtas augimas pastebimas ir visame likusiame pasaulyje. Nepaisant nestabilumo Anduose ir „neoliberalizmo“ pozicijų kontrpuolimo, Lotynų Amerika iš eksporto uždirba vidutiniškai 4 – 5 augimo procentus per metus; po trijų dešimtmečių nesulaikomo smukimo Centrinės ir Pietų Afrikos šalys pastaraisiais metais auga iki 5 proc. per metus, nuo jų beveik neatsilieka ir Artimieji Rytai. Pažymėtina, kad šias tendencijas besivystančiose pasaulio šalyse iš esmės diktuoja prekyba „tarp Pietų ir Pietų“. Indija ir Kinija aktyviai naudoja Lotynų Amerikos ir Afrikos žaliavas ir gamtos išteklius, o dėl to atsirado naujų pasaulinės klasės korporacijų – indų (nuo pat pradžių) „Mittal“, meksikiečių „Cemex“ ir brazilų „Embraer“. Net ir Europoje – nors europiečiams intelektualams ir nepatinka, kad globalizacijos priešakyje eina Amerika – dėl Europos Sąjungos plėtros ir jos integracijos į pasaulio ekonomiką nedarbas mažėja iki tokių lygių, apie kokius pastaraisiais metais ten nebuvo net svajojama, rašo F. Fukuyama.
Dar labiau stebina tai, kad tokio ekonominio augimo prigimtis sveika kaip niekada. Pirmųjų XXI a. metų niekaip nebūtų galima pavadinti taikiais: Jungtinių Valstijų užpuolimas 2001 m. rugsėjo 11 dieną, baisūs sprogimai Londone, Madride, Stambule ir Balyje, du karai Artimuosiuose Rytuose ir vienas Afganistane, pašėlęs žaliavų kainų augimas. Aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ekonomika po tokių smūgių būtų griuvusi it pakirsta, JAV būtų išaugusi infliacija, prasidėtų recesija, o Europą apimtų sąstingis. Tačiau per praėjusį dešimtmetį Amerikos ekonomika net techniškai nė karto nepajudėjo atgal (tai yra, jei ekonomikos nuosmukis ir prasidėdavo, tai nė karto netrukdavo ilgiau nei du ketvirčius iš eilės).
Daugelis pasakys, kad už šio rožinės spalvos ekonomikos paveikslėlio slypi nepatrauklioji pusė: Amerikos biudžeto ir prekybos deficitas, centriniuose užsienio valstybių bankuose kaupiasi doleriai, kurių Amerika nepajėgia padengti. Taip, ir deficitas, ir jo nulemtos globalios ekonomikos deformacijos iš tiesų egzistuoja, ir, pasak autoriaus, tai iš tikrųjų nerimą keliantys faktai. Tačiau mažai kas supranta, iš kur jie atsirado. Problema – ne amerikiečių išlaidumas: pasak autoriaus, reikalas tas, kad užsienyje priiminėjami sprendimai toliau kaupti dolerinius rezervus, kad taip būtų apsidrausta nuo finansinių rizikų. Dešimtmetis po Berlyno sienos griuvimo buvo paženklintas nesibaigiančio finansinio nestabilumo, tačiau po Azijos finansų krizės daugelis valstybių atsikratė trumpalaikių finansinių srautų, eksporto sąskaita padidino ekonomikos apimtis, o kartu su jomis padidėjo ir rezervai. Šiandien net kilo problemų Tarptautiniam valiutos fondui: jo „gaisrininkų brigadų“ daugiau niekam nebereikia, pastebi autorius.
Anot jo, ekonomikos augimas pats savaime anaiptol neužtikrina stabilumo, lygiai taip pat, kaip globalizacijos periodas, pasibaigęs 1914 metais, negalėjo padėti išvengti Pirmojo pasaulinio karo. Ir vis dėlto šiandien yra visos prielaidos manyti, kad nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios mes nuolatos pervertindavome pavojus mūsų stabilumui, ir būtent dėl tokios mūsų reakcijos į šiuos perdėtus pavojus atsirado jau naujos, realios grėsmės, tvirtina F. Fukuyama. Pirmąjį 2001 m. pusmetį pasaulyje kažin ar būtų suskaičiuota daugiau nei kelios dešimtys žmonių, turėjusių motyvų ir pakankamai galimybių padaryti Jungtinėms Valstijos kokią nors katastrofišką žalą. Tačiau kai šios grėsmės likvidavimo ėmėsi visas galingas Amerikos saugumo aparatas – ir, reikia pripažinti, antrojo sėkmingo užpuolimo galimybė dėl to gerokai sumažėjo – kažkas nusprendė, kad reikia “visiems parodyti” ir įsiveržti į Iraką. Taip mes susikūrėme visiškai naują problemą, savo rankomis pavertėme Iraką teroristų lizdu ir patys jėgos balansą Persijos įlankos regione persvėrėme Irano naudai, teigia F. Fukuyama.
Tačiau pasaulyje egzistuoja ir pačios įvairiausios jėgos, kurios stengiasi situaciją išlaikyti pusiausvyroje. Sunitų pasaulis nesėdi sudėjęs rankų didėjant Irano įtakai, jis mobilizuojasi ir telkia jėgas, kad atremtų šį pavojų. Yra pakankamai daug abejonių nekeliančių priežasčių, dėl kurių destruktyvioms valstybės, tokioms kaip Iranas ir Šiaurės Korėja, turėtų būti užkirstas kelias įgyti branduolinį ginklą, tačiau, skirtingai nuo teroristinių grupuočių, kurios neturi tėvynės, valstybė visados turi ką ginti, tvirtina autorius. Tad, pasak jo, tegul kas nors jam atsako, kodėl manoma, jog prieš šias šalis taip jau beprasmiška naudoti branduolinio sulaikymo strategiją. Po islamo revoliucijos 1979 m. Irano užsienio politika, nepaisant visos ją lydinčios gąsdinančios retorikos, visada pasižymėjo kraštutiniu atsargumu, kai tik buvo paliečiami nacionalinio saugumo dalykai. Pats didžiausias pavojus, siejamas su branduolinio ginklo plitimu – tai, kad randantis naujoms branduolinėms valstybėms kitos šalys gali nesusilaikyti ir smogti pirmosios.
Ir nors naujos kartos naftos tironų elgesys – iš tiesų nerimą keliantis dalykas, ilgalaikėje perspektyvoje daugelis šios dienos politinių tendencijų greičiausiai išsikvėps. Kol kas antidemokratiško kontrpuolimo lyderiai – Rusija, Venesuela ir Iranas – gali sau leisti gyventi ne pagal normalius ekonomikos dėsnius, nes jų pusėje aukštos energijos išteklių kainos. Bet penktadienį naftos kainos nukrito nuo 75 dolerių už barelį, kaip buvo praėjusiais metais, iki 57. Būtent taip ir dirba rinka: kainų padidėjimas tapo rimtų investicijų į išteklių žvalgybą ir gavybą paskata, ir tuo pačiu įtikino vartotojus, kad energiją reikia taupyti arba pereiti prie papildomų jos šaltinių. Kažin ar Venesuela įžvelgiamoje ateityje suras dar 25 milijardus dolerių, kad nusipirktų sau vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, rašo autorius.
Pasak jo, net Irako problema nėra tokia baisi, kaip atrodo. Busho vyriausybė iš tikrųjų pridarė daugybę klaidų, faktiškai sukūrusi Anbaro provincijoje naują teroristų bazę ir savo rankomis praskynusi kelią įtakos visame Persų įlankos regione siekiančiam Iranui ir šiitų grupuotėms. Tačiau tuo pat metu mažai kas pastebi, kad Iraką apėmusiame pilietiniame kare dalyvauja dvi pusės, kurios, nors abi stoja prieš JAV, yra verčiau linkusios kariauti tarpusavyje, o ne su amerikiečiais. Anot F. Fukuyamos, tai neatleidžia Vašingtono nuo moralinės atsakomybės dėl tokios situacijos sudarymo, tačiau kartu ir parodo, jog šiame regione yra jėgų, padedančių atstatyti pusiausvyrą ir galinčių sumažinti potencialią žalą, kurią šis konfliktas padarytų JAV pasitraukimo iš Irako atveju.
Per didelis pesimizmas gresia visai konkrečiais pavojais. Vis daugiau žmonių ir JAV, ir Izraelyje mano, kad Iranas kelia grėsmę pačiam jų egzistavimui, kad jis gali pradėti elgtis neracionaliai, kad jo sulaikymo politika beprasmiška – ir jums nebelieka nieko kito, kaip tik smogti pirmiesiems. Bet palaukit, tai juk ta pati įvarytųjų į kampą logika, kuri atvedė mus į katastrofą Irake, tvirtina autorius. Įsitikinimas, kad blogiausias scenarijus būtinai išsipildys – tai prielaida jam išsipildyti.
Kad ir kaip Jungtinės Valstijos pastaraisiais metais būtų klupinėjusios, jos vis tiek tebėra turtinga ir stipri šalis su milžiniškomis atsparumo atsargomis, leidžiančiomis atlaikyti pačius įvairiausius smūgius ir kompensuoti nuosavas klaidas. Nuo mūsų priklauso pažangos modernizacijos siekiančioje nemažoje pasaulio dalyje tąsa – galbūt dėl to, beje, šiuose regionuose pastebima gerokai mažiau antiamerikietiškumo, nei konfliktuose ir sąstingyje paskendusiose kitose šalyse, teigia autorius. Šiame pasaulyje egzistuoja rizikos, jos realios, bet mes turime sustoti, giliai įkvėpti ir pasistengti suprasti, į kokią padėtį esame patekę. Amerikiečiai neturi pamiršti, kad jie – kaip pusę tonos sverianti gorila: pasirinkimą mes turime visada, tiesiog reikia įdėmiai žiūrėti, ant kurios suolelio pusės sėdamės, „Los Angeles Times“ paskelbtame straipsnyje rašo Francis Fukuyama.
