Tai pats geriausias momentas tiems, kas kada nors svajojo turėti savo nuosavą salą. Pasiekusi Australiją krizė, privedė prie to, kad tai, kas kažkada buvo tik turtingų ir garsių žmonių kaprizas, (pavyzdžiui Džony Depo, Šakiros ar Ričardo Bransono, kurie ir daugelis kitų garsenybių, gali pasigirti turintys salą) dabar tapo pasiekiama kiekvienam, turinčiam kelis tūkstančius eurų kišenėje.
Sausio mėnesio nuolaidos kaip patį išskirtiniausią produktą pristatė dvylika Australijos salų Kvinslendo teritorijoje, šalies šiaurės rytuose, – rašoma tinklapyje ocholeguas.com. Šių salų kainos akivaizdžiai sumažėjo, o kai kurių net perpus. Pati pigiausia sala kainuoja 650 000 eurų, tiek pat kiek vidutinio dydžio butas Madride ar Barselonoje.
Šakiros sala (ocholeguas.com nuotr.)Kai kurios salos parduodamos su viešbučiu ir lėktuvo nusileidimo taku, tai pavyzdžiui garsioji Hinčinbruko sala, kurioje buvo filmuotas filmas „Nimės sala“ su aktoriais Džudi Foster ir Džerard Butleriu. Ji siūloma už palankią 2,6 milijonų eurų sumą, po to kai jos kaina buvo sumažinta 2 milijonais eurų nuo jos pasirodymo prekyboje 2010 gegužės mėnesį.
Viena iš Ričardo Brandsono salų (ocholeguas.com nuotr.)
Kaip australų dienraščiui „Herald Sun“ pasakojo nekilnojamojo turto ekspertas Ričardas Varnhofas, salų pardavimo rinka yra atnaujinama kas dvejus metus, o šios nuolaidos atspindi sudėtingą ekonominę šalies situaciją.
Garsioji Vėžlio sala, kurią garsioji aktorė Džiulija Roberts 1998 metais taip troško nusipirkti, (bet kiti pirkėjai ją išplėšė tiesiog iš panosio už 2,6 milijonų dolerių), metus laiko neradusi pirkėjų, šį mėnesį vėl prekyboje. Kitos salos pavadinimas „Daydream“ arba „Dienos svaja“, atrodo toks pat nerealus ir nepasiekiamas kaip ir jos kaina – 69 milijonai dolerių.
Tačiau ne viskas šiame salų rojuje yra rožinės spalvos ir be rūpesčių. Išlaikyti salą, gali kainuoti tikrai nemažai, o ypač tokią, kuri parduodama su viešbučiu, taigi, kad šis atsipirktų, reikalingos nemažos investicijos. Be viso kito, reikia turėti išties nemenkas pajamas, norint išgyventi tokiame atokiame ir izoliuotame žemės kampelyje.
Po „išsvajotojo“ rojaus gražia idėja slypi ne viena diena blogo oro, vienatvės pojūtis, ir sunkumai apsirūpinant pagrindiniais dalykais, kuriuos siūlo civilizacija. Tikras palengvėjimas visiems likusiems mirtingiesiems, kurie ir toliau tenkinsis tik gražia svajone.
Tačiau Marlonas Brando, kuris turėjo vieną salą Prancūzijos Polinezijoje, sakydavo, kad momentas, kai žengė pirmą žingsnį savo negyvenamoje saloje, kai atsigulė ant smėlio po savo palme, buvo vieni iš nuostabiausių momentų jo gyvenime: „Prisimindavau savo mokyklos direktorių, kuris mane bardavo sakydamas, kad nieko nepasieksiu šiame gyvenime... „Jeigu esi toks gudrus pone Underbrink, galvojau, - kodėl neturi savo salos?“.
