Daugėjant nepaprasto žiaurumo protrūkių, mokslininkai ieško atsakymo, kas lemia tokį jaunimo elgesį,
Neurologai įsitikinę, kad žmogus ima elgtis neprognozuojamai tada, kai pažeidžiamos jo smegenys, skelbia „Lietuvos žinios“.
Pirmosiomis spalio dienomis Vokietija susidomėjusi laukė, kuo baigsis trijų jaunų žmogžudyste apkaltintų nusikaltėlių teismo procesas. 2006-ųjų lapkritį Zygburgo kalėjime buvo žiauriai nukankintas dvidešimtmetis Hermannas Heibachas. Kameros kaimynai (17 metų Danny K., 21 metų Ralfas A. ir 19-metis Pascalis I.) vienuolika valandų tyčiojosi iš jiems per ramaus ir tinkamo būti auka pasirodžiusio Heibacho ir mušė jį. Mat jaunuolis mažai kalbėjo, o jei prabildavo, tai tik pasakodavo apie savo laisvėje likusią draugę ir apie tai, kaip jos ilgisi.
Danny nusprendė, kad aukai ne vieta kalėjime, ir tai teisme nuskambėjo kaip žmogžudystės pateisinimas. Todėl hormoninių audrų kamuojama trijulė liepė Heimachui plauti kamerą, paskui į rankšluosčius įvyniojusi muilo gabalus daužė jam per kojas. Auka tik porą kartų ištarė: "Baikit."
Visiškai nesuvokiama, kodėl Heibachas nesigynė. Galbūt kankintojai laukė jo ryžtingesnės reakcijos. Kai šeštą ryto budeliams paspaudus mygtuką kameroje nuskambėjo pavojaus signalas, atskubėję prižiūrėtojai rado Heibachą pakartą. Teisme psichologai ir psichiatrai stengėsi išsiaiškinti, kas dėjosi jaunuolių galvose, kad be jokios priežasties ir taip žiauriai jie nužudė savo bendraamžį.
Atsakymo ieškoma genuose
Prieš kelis šimtmečius būtų prieita prie išvados, kad žudikus apsėdo nelabasis. Šiandien atsakymų ieškoma žmogaus genuose, pasitelkus didelės raiškos smegenų skaitytuvus. Atsivėrusios
neurologijos galimybės tirti dvasinę būklę pirmiausia leidžia naujai pažvelgti į kaltės problemą. Ir minėtoje byloje teismo ekspertas psichiatras savo išvadoje nurodė, kad Danny K. būdingas sunkus asmenybės sutrikimas, kurio priežastis - nedarnūs tėvų santykiai.
Matant, kaip plinta jaunimo ir nepilnamečių nusikalstamumas, toks teiginys skamba kaip pasityčiojimas. Tačiau faktiškai tai - klasikinis atvejis: prieš tapdamas nusikaltėliu Danny pats buvo auka. Jo tėvas - alkoholikas ir narkomanas, nuolat be gailesčio ir be jokios priežasties mušdavo sūnų. Kai Danny suėjo dvylika metų, jis pirmą kartą mėgino nusižudyti, paskui pradėjo vartoti narkotikus, pažeidinėti įstatymus ir vis dažniau griebdavosi smurto.
Bet Danny turi keleriais metais jaunesnį brolį, augusį toje pačioje šeimoje. Tėvas jį taip pat daužė be gailesčio ir jis taip pat nekentė tėvo. Tačiau brolis nenukrypo iš doros kelio. Tai kodėl vienas vaikas užauga pavyzdingu visuomenės nariu, o kitas tampa nusikaltėliu? Mokslininkai linkę aiškinti genų ypatumais. Tačiau nėra geno, pasmerkiančio žmogų nuo gimimo būti nusikaltėliu, yra tik toks, kuris lemia vaiko atsaką į smurtą. Tą jau įrodė britų mokslininkai.
Jei šis genas silpnas, tikimybė, kad smurtą patyręs vaikąs suaugęs pats griebsis smurto, sudaro 80 procentų. Jei genas gana išsivystęs, tikimybė, kad mušamas vaikas taps asocialus, sudaro 20 procentų. Priešingu atveju galioja taisyklė: darnioje šeimoje net smurtinį geną turintys vaikai paprastai netampa nusikaltėliais. Tyrimo autorė Terrie Moffitt iš Londono karališkojo koledžo teigia: "Kai vaikas tinkamai auklėjamas, jo problemos dažniausiai išsprendžiamos, o jei vaiku nesirūpinama, jos tik sustiprėja." Todėl veiksminga nusikalstamumo prevencijos sąlyga - vaikams iš asocialių šeimų turi būti užtikrinama gera priežiūra.
Mokslo žvaigždžių valanda
Šios genų grupės poveikio išaiškinimą reikia laikyti tikra mokslo žvaigždžių valanda. Nustatyta, kad genai ne tik lemia smegenų medžiagų apykaitą, bet ir neuronų dirglumą. Jų poveikis keičia smegenų centrų struktūrą, kuri atsakinga už žmogaus socialinį elgesį ir jausmus. Tai nustatė Manhaimo centrinio psichinės sveikatos instituto mokslininkas Andreasas Meyeris-Lindenbergas. Sutrikus šiai sistemai, žmogus nuolat jaučia vidinę įtampą, jam sunkiai sekasi nusiraminti susijaudinus, jis negali kontroliuoti savo veiksmų.
Gamta žmogaus smegenis suformavo taip, kad jos tik laukia, kol bus pakrautos taisyklėmis. Jei viskas gerai, žmogus išmoksta visuomenės moralės normų, pavyzdžiui, gerbti svetimą nuosavybę ir kūno neliečiamumą. Kai ši smegenų sritis pažeidžiama, sutrinka socialinis elgesys. Tokia išvada buvo padaryta 1848 metų rugsėjo 13-ąją, kai siaubingas nutikimas pavertė vieną aplaidų pagalbinį darbininką įnoringu, savo potraukių valdomu vergu.
Normalus žmogus virto monstru
Dvidešimt penkerių metų Phineasas Gage'as dėliojo sprogmenis geležinkelio statybvietėje JAV Vermonto valstijoje. Kai kažkas nukreipė jo dėmesį, nuaidėjo sprogimas. Sprogimo bangos į orą išmestas daugiau nei metro ilgio geležinis strypas pervėrė nelaimėliui galvą, sutrupino viršutinį žandikaulį, sutraiškė kairiąją akį, perėjo per kaktos smegenų dalį ir nukrito ant žemės už 20-25 metrų.
P.Gage'as išgyveno tik per stebuklą, tačiau artimieji pastebėjo, kad po nelaimės drastiškai pasikeitė jo elgesys. Iš atsakingo, valingo, mėgstančio bendrauti ir planuoti savo veiksmus žmogaus jis virto nedrausmingu ir nenuosekliu subjektu. Draugai nusprendė: Gage'as nebėra Gage'as. Gydytojai pastebėjo, kad jo nuotaika nuolat kinta, kad jis prarado atsakomybės jausmą, pamėgo šlykščiai keiktis. Medikai padarė išvadą, kad sutriko pusiausvyra tarp gyvuliškų instinktų ir intelekto, kad pacientui būdingas vaiko mąstymas ir suaugusio vyro gyvuliškos aistros.
Šį atvejį tyręs mokslininkas tada išsiaiškino, kad kaktinė smegenų sritis atsako už žmogiškumą ir žmogaus skirtumus nuo gyvulio. P.Gage'o laikais dar buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad yra už moralę, emocijas ir planavimą atsakingi nervų dariniai. Dar ir šiais laikais žmonės tai sunkiai suvokia, nors neurologai šia tema jau nebediskutuoja. Vis dėlto savaime kyla klausimas: kaip gali būti už moralę atsakingų neuronų, jei moralė nėra gamtos mokslų dalykas, o tik elgesio taisyklės, kurių laikytis sutarė visuomenė.
Atsakymas būtų toks: viskas priklauso nuo mūsų mąstymo organo galimybių mokytis. Smegenys yra biologiškai parengtos išmokti žmonių elgesio taisykles, kuriomis vėliau grindžia savo elgesį. Todėl nervų ląstelės gali skatinti sąžiningumą ir pagarbą svetimai nuosavybei, bet gali ir paskatinti pakelti ranką prieš savo artimą. Pažeidus neuronų tinklus per nelaimingą atsitikimą, susirgus ar sutrikus medžiagų apykaitai, žmogus gali virsti siaubingu monstru.
Pavyzdingas tėvas tapo pedofilu
Keturiasdešimtmetis Johnas, pasiekęs profesinės karjeros aukštumų, prisipažino, kad trokšta daryti nepriimtinus dalykus. Jis tiesiog negalėjo atsispirti norui kaupti pedofilinio turinio žurnalus. Žmona iš pradžių toleravo šį naują vyro pomėgį, bet kai jis pamėgino suartėti su mažamete įdukra, jos kantrybė trūko. Žmona kreipėsi į teismą, ir vyras oficialiai buvo pripažintas pedofilu ir nuteistas kalėti. Likus dienai iki bausmės įsigaliojimo, Johnas pajuto baisų galvos skausmą ir pakliuvo į ligoninę. Ten jis prisipažino norėjęs nusižudyti ir išprievartauti savo buto šeimininkę.
Atlikus magnetinį rezonansą jam buvo aptiktas smegenų auglys, išsikerojęs nuo kaktinės srities už akių iki pat viršugalvio. Pacientas buvo operuotas ir po šešių mėnesių paleistas namo. Jis vėl slapta rinko pornografinius žurnaliūkščius, atsinaujino ir galvos skausmas. Ši kartą žmona vyro smerkti neskubėjo, nes paaiškėjo, kad auglys ataugo. Johnas vėl buvo operuotas, ir jo bei šeimos košmarai baigėsi.
Žudikas maniakas
Keturiasdešimt aštuonerių italas Giani Franco Stevaninas nužudė penkias moteris, sukapojo jų kūnus ir dalimis užkasė jo šeimai priklausančioje žemėje. Prieš nužudydamas jis aukas kankindavo, versdavo dalyvauti sekso žaidimuose, surišdavo ir patirdavo pasitenkinimą stebėdamas jų kančias. Kai 1994 metais Stevaninas pagaliau buvo suimtas, jis teisme pareiškė svajojęs visą pagalvę iškimšti moterų gaktos plaukais. Per tardymą Teraco monstras (taip jį praminė spauda), mėgino apsimesti nepakaltinamas. Nuolat tvirtino prarasdavęs atmintį ar po sąmonės užtemimų atsipeikėdavęs nepažįstamose vietose. Teisme žudikas pasirodė nuskusta galva, kad matytųsi randas kaktoje, atsiradęs po sunkios motociklo avarijos, į kurią jis pateko būdamas šešiolikos ir po kurios keletą savaičių išgulėjo ištiktas komos. Teismas nepatikėjo nė vienu nusikaltėlio žodžiu ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos. Stevaninas ir šiandien tebesėdi Milano kalėjime.
2005 metais Insbruke vykusioje neurologų konferencijoje vienas italų gydytojas parodė magnetinio rezonanso tomografu darytą Stevanino galvos nuotrauką, neminėdamas paciento pavardės. Nuotraukoje buvo matyti didelė dėmė kaktinėje smegenų dalyje. Tai galėjo būti auglys, kurį pranešimą skaitęs neurologas vadino audinio sunykimu. Konferencijos dalyviai stebėjosi, kaip tokį smegenų pažeidimą turintis asmuo gali gyventi nepasireiškiant drastiškiems elgesio pokyčiams. Jie buvo įsitikinę, kad tas žmogus turi daryti su šiuo pažeidimu susijusius iškrypėliškus nusikaltimus.
Daugybė atliktų tyrimų patvirtino prielaidą, kad kaktinė smegenų pusrutulių sritis lemia žmogaus elgesį. Paprastai psichopatų, nusikaltėlių ar smurtauti linkusių žmonių smegenys šioje srityje būna pažeistos. Kad svarbiausios yra kaktos srities smegenų pusrutulių bei smilkininės skiltys, patvirtino ir vokiečių kriminologų bei psichologų atlikti tūkstančio žmonių, iš kurių 600 buvo patekę į įstatymų sergėtojų akiratį, tyrimai.
Tačiau ne tik už kaktikaulio esančių smegenų sričių veiklos sutrikimai sukelia nusikalstamą elgesį. Kita svarbi normalaus socialinio elgesio saugiklių sritis - vidurinė smegenų pusrutulių dalis, vadinama limbine sistema, kuri suaktyvėja reiškiantis mūsų jausmams - kai sveikas žmogus žiūri siaubo filmą, šios srities neuronai tiesiog kibirkščiuoja, o jausmų centro pažeidimų turinčių asmenų nejaudina net baisiausios scenos. Tokie pacientai neužjaučia kenčiančio žmogaus, jiems būdingi įsiūčio priepuoliai, jų jausmų pusiausvyra visiškai sutrikusi. Psichiatrai aiškina, kad net menkiausias dirgiklis, į kurį normalios smegenų fiziologijos žmonės nereaguoja, pacientams, kurių limbine sistema pažeista, sukelia smurto priepuolius.
Kas kaltas - nusikaltėlis ar vaistai?
1998 metais Žiletės miesto Vajomingo valstijoje gyventojas Donaldas Schellis, apimtas įsiūčio, nužudė savo žmoną, dukrą, devynių mėnesių anūkę, pagaliau nusižudė pats. Dėl to advokatai norėjo apkaltinti farmacijos koncerną, nes žudikas dvi dienas iki šio įvykio vartojo paksilą, ilgalaikę depresiją gydantį preparatą.
Paksilas veikia smegenų mediatorius ir didina vadinamojo laimės hormono serotonino lygį. Tiriant savanorius buvo pastebėta, kad paksilas ne tik sukelia baimę, košmarus ir haliucinacijas, bet ir polinkį į smurtą. Todėl D.Schellio šeima apkaltino vaistų gamintoją ir iš esmės buvo teisi. Teisme prisiekusieji 80 proc. kaltės dėl nužudymo priskyrė vaistų gamintojui ir tik 20 proc. žudikui.
2006 metais naujosios Berlyno geležinkelio stoties atidarymo dieną 37 keleivius peiliu sužalojęs 16-metis Mikas taip pat siautėjo paveiktas vaistų. Vėliau jaunuolis prisipažino nieko neprisimenąs. Aplinkinių apibūdinamas kaip "mielas vaikinas" Mikas vartojo ritaliną, kuris skiriamas, kai pacientas nesugeba sukoncentruoti dėmesio arba yra per daug aktyvus. Šalutinis šio preparato poveikis - agresyvumas ir smurtavimas.
Įdomu, kad serotoninas veikia tą smegenų pusrutulių dalį, kuri yra susijusi su asocialiu elgesiu: kaktinės srities kontrolines sritis ir limbinę sistemą, ypač migdoliniu kūnu vadinamą šios sistemos dalį. Mokslininkai daro prielaidą, kad trūkstant serotonino, didėja polinkis į agresyvumą visame sudėtingame reguliaciniame procese, kurio iki galo dar nepavyko išsiaiškinti. Dėl to susilpnėja kaktinių smegenų pusrutulių stabdomasis poveikis ir sumažėja galimybė kontroliuoti impulsus. Taip pat veikia ir monoamino oksidazės enzimo (MOA) gamybą reguliuojantis genas, todėl jaunuoliai, kaip iš pradžių minėtas kameros draugo žudikas Danny K., negali pasipriešinti neigiamai asocialios šeimos įtakai (dar trūksta duomenų apie mergaičių elgesį, nes jos mažiau linkusios į smurtinius nusikaltimus).
Pasekmės tragiškos: patyrę smurtą jaunuoliai užaugę smurtauja prieš savo vaikus ir t.t. Jeilio universiteto psichiatrė Dorothy Lewis, tyrinėjanti sunkius nusikaltimus padariusius asmenis ir jų smegenų pažeidimus, šį užburtą ratą vadina "ištisų kartų drama". Ji teigia, kad lankydamasi JAV kalėjimų mirtininkų kamerose jose mato ne monstrus, o ligonius, todėl siūlo iš esmės keisti įstatymus.
Bet neurologų kišimosi nemėgsta prokurorai. Dauguma jų nemano, kad nusikaltėlis yra nekaltas, nors sutinka, kad neurologų argumentus reikėtų apsvarstyti. Labiausiai neurologų tyrimais remiasi advokatai, jie vis dažniau ima reikalauti, kad teisėjai nurodytų ištirti nusikaltėlių smegenis.
P.S. Kalėjimo kameroje nužudžiusius savo bendraamžį smurtautojus teismas nuteisė: Paskalį I. - 15 metų, Ralfą A. - 14 metų laisvės atėmimo bausme, nors pridūrė, kad jie abu dar teikia vilčių. Danny K. buvo nuteistas 10 metų kalėti - tai didžiausia galima bausmė nepilnamečiui, nes teisėjas jį paskelbė nusikaltimo iniciatoriumi ir sumanytoju.
Rima Krupenkaitė
