Statistikai suskaičiavo, jog kas penkioliktas bedarbis pasuka nusikaltimų keliu. Kadangi kitais metais darbo neturės beveik 300 000 žmonių, turėsime keliolikos tūkstančių nusikaltėlių armiją?
Įsivaizduokite keliolikos tūkstančių nusikaltėlių armiją... Ar verta į ją patekti? Gal geriau klijuoti plyteles ar krimsti bedarbio duoną? Pasvarstykime, paklauskime patarimo kriminalisto profesionalo, daugiau nei 30 metų gaudančio nusikaltėlius.
Romantika ir pavojai
„Tapti nusikaltėliu? Tikrai nepatariu gadinti savo gyvenimo“, – vos išgirdęs klausimą, lyg kirviu nukerta Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro viršininkas Arvydas Augas.
Atšaunu, jog dar klausimas, kas labiau savo gyvenimą gadina – nusikaltėliai ar darbo žmonės. Būtent pastarieji mėgsta patarlę: „Nuo darbo greičiau tapsi kuprotas, nei bagotas“. O nusikaltėliams priskiriama – pinigai, restoranai, sportiški automobiliai, lengvabūdės gražuolės...
„... Antrankiai, kalėjimai, kulkos, antkapiai“, – mano mintį nutraukia A. Augas.
„Kokie kalėjimai... – vėl šiaušiuosi. – Juk dažnai išgirsi juokaujant, jog mūsų policija nieko negali, dažniausiai sugauna tik fotorobotus. Net jei pagauna – nesodina. Jei sodina – pirmą kartą lygtinai, antrą sykį – minimaliai. Vienu žodžiu, rizika – minimali.“
„Juk vienu žygiu nepavogsi tiek, kad apsirūpintum visam gyvenimui. O kai imsi vogti nuolat, anksčiau ar vėliau būtinai įkliūsi. Net pats gudriausias nusikaltėlis anksčiau ar vėliau pasodinamas!“ – randa argumentą ir komisaras.
Jei vogti – tai milijoną?
„Tai nereikia vištų vogti. Jei vogti – tai milijoną!“ – imu svaidytis populiariais posakiais.
„Bet kažkodėl daugiausiai vagiamas smulkus grobis, – iš patirties pareiškia A. Augas. – Tik vieną kartą nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istorijoje nusikaltėliai buvo įlindę į banko saugyklą. 1995 metais 4 plėšikai buvo įsibrovę į tuometinio „Hermio“ banko pinigų saugyklą, išnešė beveik milijoną litų. Tačiau visi 4 buvo po savaitės pagauti ir dabar jau yra atsėdėję, išskyrus apsaugininko žudiką Justiną Butą, kuris nuteistas kalėti iki mirties. Paklauskit jų, ar jie labai laimingi, ypač J. Butas?“
Bala nematė tų milijonų – pradedantis nusikaltėlis tikrai imsis ne bankų ar seifų, o tykos lengvesnio grobio.
„Pradėti lengva. Pažiūrėkite, pusės butų durys – kartoninės, apsaugotos primityviomis spynomis, tūkstančiai automobilių – be signalizacijos, kontorų durys nuolat atlapotos. Vagiui tereikia drąsos, geros klausos, ir, jeigu kas, greitų kojų. Nepalyginsi su mėnesių mėnesius trunkančiais perkvalifikavimo kursais darbo biržoje ar metų studijomis profesinėje technikos mokykloje. Be to, vagiui užtenka nusipirkti laužtuvą, galingas žnyples, maišą. O legalios profesijos visų įrankių, dirbtuvių gali nenusipirkti visą gyvenimą“, – toliau remiu komisarą.
Įtampa – nuolatinė palydovė
Policininkas atšauna, jog klijuojant plyteles, dažant sienas ar remontuojant automobilius, bent niekas galvos nekvaršina. „Net jei darbe nemalonumai ar konfliktas – atpylei savo 8 valandas, ir užmiršęs rūpesčius ilsėkis“, – sako A. Augas. – O nusikaltėlis ramybės neturi nei dieną, nei naktį. Ramiai vogti trukdo sargai, policija, signalizacijos, grotos, filmavimo kameros. Ir po „darbo“ ramybės nėra. Vagis gi neramiai miega – vos kieme sustos mašina, šoksi iš lovos prie lango. Įtampa jų nuolatinė palydovė.“
„Taip, taip, darbininkui tai ramus gyvenimas, – ironizuoju. – Šiais laikais nerviniesi, ar nepanaikins tavo etato. Negana to, visą mėnesį nugarą lenkęs gali sužinoti, kad alga vėluoja ar iš viso pinigai kažkur dingę – tai užsakovas bankrutuoja, tai bankas nekredituoja... O jei atlyginimą ir gauni, pamatai, jog trečdalį jo suėdusi krizė, likusią pusę – nulupusi valdžia mokesčiams, – komisarui primenu Lietuvos ekonomikos realybę. – Na o vagis – pats sau ponas. Nei tau rūpi darbdavys, nei etatas. Nori – „dirbi“, nori – tinginiauji. Ir „darbo“ per jokias krizes nepritrūksi – mašinos, butai, kontoros, patiklūs naivuoliai bei turtuoliai gi per jokią krizę neišnyks!“
Mokesčius moka visi
„Bet vagims kitokia bėda, – mane vėl gesina kriminalistas. – Vagių grobis labai retai būna grynieji pinigai. Dažniausiai jie nušvilpia papuošalų, elektronikos, buitinės technikos, namų apyvokos daiktų. Visa tai reikia realizuoti. Vogtą grobį superka perpardavinėtojai, kurie irgi moka tik vienas ašaras – vogtas daiktas, žinia, pigus. Be to, kodėl žmonės mano, jog nusikaltėliai nemoka mokesčių? Pajamų dalį tenka atiduoti į bendrą kasą – „obščiaką“, iš kurio remiami pakliuvę už grotų sėbrai. Pažiūrėkit, ar treninguoti skustagalviai panašūs į milijonierius?“
„Bet dirbdamas statybose ar fabrike rizikuoji susižeisti!“
„Jei vagiantį pagaus turto savininkas, irgi rizikuoji likti be dantų. Susipykus su sėbrais – dar blogiau: būsi sumuštas, gal net nužudytas – nerašyti nusikaltėlių įstatymai žiaurūs ir jų prokuratūrai ar profsąjungai nepasiskųsi, į teismą savų nepaduosi.“
„Tačiau sąžiningai dirbdamas Lietuvoje niekada nepraturtėsi, – metu paskutinį argumentą. – Pluši visą amželį, kad be sveikatos išėjęs į pensiją iš valdžios kaulytum kompensacijų vaistams bei šildymui...“
Laukia liūdna senatvė
Tačiau komisaras lieka ramus lyg belgas:
„Pasitaiko, mieste susitinku jau pasenusius nusikaltėlius. Oi, koks kadaise eiklus kišenvagis buvo Arvydas Rašymas, pravarde Svoboda!.. O šiandien jis slankioja pražilęs, nuskurdęs, nosį akiniais pasibalnojęs... O Tomas Juška, pravarde Tomukas, buvo vagis su polėkiu. Šiandien jis elgetauja turguje ir prie bažnyčios stovi ištiesta ranka. Daugelis nusikaltėlių pensijos amžiaus net nesulaukia, nes sveikatą pakerta lageriai, palaidas gyvenimas, degtinė, nervai. O kur dar žmonių panieka? Juk pasenęs ir nustojęs daryti nusikaltimus, žmonių atminties neištrinsi – ir pasenęs, ir po mirties liksi „žulikas“.
Ką gi, aiškėja, jog nusikaltėlio „profesija“ iš tiesų nesaldi. Iš tikro geriau klijuoti plyteles, dažyti sienas ar remontuoti automobilius, negu vogti. Bet kitais metais bedarbių bus jau kone trečdalis milijono. Skaičiuokime – kas penkioliktas bedarbis...
Sigitas Stasaitis
