Ką saugo ir ką iš tikrųjų turi saugoti Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija? Toks klausimas kyla Panevėžio miškų urėdijos darbuotojams, kurie laukia, kuo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme baigsis jų vadovo urėdo Daugirdo Lukoševičiaus ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos dvikova.
Istorija, kodėl teisme atsidūrė Panevėžio miškų urėdijos vadovas D.Lukoševičius, graudžiai paprasta.
Kruvinos vėžės
Prieš metus, 2009-ųjų gruodžio 30-ąją, urėdijos darbuotojai surengė reidą į komercinės medžioklės plotus. Jų pastangos nenuėjo veltui. Sutemus išgirdę šūvį, reido dalyviai apsupo kvartalą ir netrukus aptiko dviejų žmonių pėdsakus bei rogučių vėžes. Kad eita su laimikiu, rodė sniege likusios kraujo žymės.
Pėdsakais atsekę iki vienos Baibokų kaimo sodybos, laukinės faunos sergėtojai joje užklupo šeimininką Vincą Jakaitį ir Panevėžyje gyvenantį jo sūnų Rimantą Jakaitį. Kieme voliojosi išmėsinėto šerno liekanos.
Urėdijos darbuotojai R.Jakaičiui, kuris, pasirodo, dar ir medžiotojas, surašė administracinės teisės pažeidimų protokolą. Iš jo nuspręsta trejiems metams atimti medžiotojo bilietą ir nurodyta atlyginti medžioklės ūkiui padarytą žalą – už neteisėtai sumedžiotą šerną sumokėti 637 litus.
Netrukus apie šią neteisėtą medžioklę ir jos baigtį buvo paskelbta urėdijos interneto tinklalapyje.
Pričiuptas R.Jakaitis nuobaudą apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Jame jis laimėjo tik tiek, kad perpus buvo sutrumpintas medžiotojo bilieto netekimo laikas – 1,5 metų.
Pasigedo privatumo
Tačiau tuo R.Jakaičio teisybės paieškos nesibaigė. Jis kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kad paskelbdama vardą, pavardę, adresą ir jam skirtą nuobaudą urėdija pažeidė jo teisę į privatumą.
Įstatymo sergėtojai iš duomenų apsaugos inspekcijos, pasirodo, veltui duonos nevalgo. Į Panevėžį atvykusi inspekcijos specialistė pernelyg į urėdo dėstomus argumentus nesigilino ir jam surašė administracinės teisės pažeidimų protokolą dėl asmens duomenų paskelbimo. Netrukus administracinė byla atsidūrė Panevėžio miesto apylinkės teisme.
Bylą nagrinėjęs teisėjas administracinę bylą urėdui Arūnui Nevardauskiui nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Nieko nepešusi Panevėžyje, duomenų apsaugos inspekcija kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Jame skundas dar nenagrinėtas.
Urėdas D.Lukoševičius neslepia nuostabos dėl inspekcijos pozicijos. Jis tvirtina gynęs visuomenės interesą ir sako esąs įsitikinęs, kad valstybės įstaiga turėtų užsiimti rimtesniais dalykais, nei ginti brakonierius.
„Mes turime vykdyti prevenciją, užkardyti medžioklės taisyklių pažeidimus. Tas viešumas – geriausia prevencija. Brakonieriai labiausiai bijo, kad žmonės, sužinoję, kas šalia gyvena, jų pirštais neužbadytų“, – įsitikinęs savo teisumu Panevėžio urėdas.
Pasak D.Lukoševičiaus, su brakonieriais susidurdami gamtos sergėtojai neretai rizikuoja savo gyvybe, tad tokia prevencija turi būti savaime suprantama.
Brakonierius saugo
– Kaip atsitinka, kad viešojo intereso gynimas tampa baudžiamas? – „Respublika“ klausė Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus Algirdo Kunčino.
– Tai amžina problema, susijusi su žmogaus teisėmis. Nors žmogus baudžiamas kaip brakonierius, bet jis turi teisę į privatumą. Kovojant su brakonieriais visuomet yra priemonių, kurios užtikrina privatumą. Visada galima surasti tokį sprendimą, kuris tenkintų vieną ir kitą pusę saugant žmogaus privatumą. Mūsų nuomonė nuo teismo gali skirtis, tačiau jeigu teismas priima sprendimą, mes turėsime precedentą ir laikysimės teismo sprendimo.
– Ar šiuo atveju visuomenės interesas neturėtų būti aukščiau už brakonieriaus privatumo gynimą?
– Jeigu jis, brakonierius, tą padarė, jis jau buvo atitinkamai nubaustas. Tai kokiu tikslu skelbiama, kad jis yra brakonierius?
– Viešumas daugeliui asmenų veiksmingesnis už visas galimas nuobaudas. Ne vienas įstatymo pažeidėjas mielai sumokės ir didžiausią baudą, kad tik nesužinotų žmonės. Viešumas – veiksminga prevencija.
– Be jokios abejonės. Bet reikia turėti omenyje, kad jis kartą buvo nubaustas. Už tą patį veiksmą baudžiant kelis kartus reikia pasverti, ar tai yra reikalinga. Kitados, pamenu, Seimo narys Kazys Bobelis sakė, kad nusikaltėlius reikia viešai mušti Lukiškių aikštėje. Dėl prevencijos, kad nedarytų nusikaltimų. Turbūt sutiksite, kad šiuo atveju turbūt yra į kitą pusę perspausta. Taigi kiekvienu atveju mes ieškome, tikslinga tai ar netikslinga. Jeigu nesutinkame, kreipiamės į teismą. Nes tik teismas gali šią problemą išspręsti. O turėdami teismo sprendimą, precedentą, mes visuomet tos nuomonės laikomės.
– Bet kai policija viešina sulaikytus girtus vairuotojus, juk jie irgi būna bausti.
– Mes kalbėjomės su policija. Mūsų nuomone, tai taip pat buvo pernelyg didelis išviešinimas. Tačiau teismas priėmė sprendimą, kad tai yra proporcinga priemonė. Policija dabar skelbia neblaivius vairuotojus. Tai ir šiuo atveju, koks bus teismo sprendimas, tokio ir laikysimės. Aš manau, kad girtas prie vairo kelia kur kas didesnę grėsmę visuomenei negu brakonierius. Bet aišku, nuomonės čia gali skirtis.
– O pačiam svarbu, kas jūsų kaimynas – doras ar nedoras pilietis?
– Kiekvienas turi teisę gyventi privatų gyvenimą. Nelabai norėčiau, kad ir kaimynai į mano gyvenimą kištųsi. Tačiau sutinku, kad būna tokių atvejų, kai yra būtina žinoti. Seime kalbėdami apie pedofiliją svarstėme, kad žmonės, kurie buvo bausti už pedofiliją, galbūt neturėtų gyventi arti vaikų darželių, jų galimybės būtų ribojamos. Aš sutinku. Bet tai nereiškia, kad kaimynas apie kaimyną turėtų žinoti viską. Kiekvienu konkrečiu atveju reikėtų nagrinėti, kad tos proporcijos būtų išlaikytos.
– Kodėl mes visuomet giname kažkokios grupės interesus, bet nepaisome didžiosios visuomenės dalies interesų. Tarkime, policija sulaiko nusikaltėlį, o visuomenei pasako, kad sulaikė pilietį A.B.
– Neaišku, koks bus sprendimas, o jūs norite visam pasauliui ištrimituoti, kad žmogus buvo sulaikytas? Tai principinis dalykas. Kaltas ar nekaltas, nustato tik teismas.
– Kai policija pagal Užkardymo įstatymą skelbdavo nusikalsti linkusių asmenų pavardes, adresus – tai irgi būdavo pažeidimas?
– Bet tuo atveju, jeigu neklystu, užkardymas taikytas teismo sprendimu. Kokiu tikslu tai daroma? Kam žurnalistui ar visuomenei žinoti? Tie asmenys patys turi žinoti (su kuo draudžiama bendrauti – red. past.) ir policija, kuri turi juos prižiūrėti.
– Gal paprastas žmogus jaustųsi saugesnis žinodamas, ko galima tikėtis iš tokio kaimyno?
– Ką, siūlote skelbti visų nusikaltėlių pavardes? Tada reikėtų suskirstyti visą miestą į tam tikrus rajonus, kur gyvena geri žmonės, aristokratai, ir tuos, kurie yra kuo nors įtariami. Tai geto principas, žinomas dalykas.
– Kam skirstyti rajonais, jeigu žmogus žinodamas pats saugosis?
– Natūraliai taip bus. Niekas nenorės tokių kaimynų. Tokie procesai vyko Amerikoje ir kitur. Užkels kainą butų, nuomos, formuosis skirtingų socialinių lygių rajonai.
– O daugumos interesas, ar jis nėra aukščiau už individo interesą?
– Nusikaltėlis ar brakonierius yra žmogus. Jis turi tam tikrą teisę į privatumą.
– Bet jeigu jis bus įvardytas viešai, kitą kartą galbūt nenusikals.
– Čia galima diskutuoti. Kai su teisininkais diskutuojame, jie sako, kad ne baimė turi motyvuoti nedaryti nusikaltimų, o galimybė neišvengti išaiškinimo. Tai geriausia prevencija.
Jaunius POCIUS
