Kalbu apie pažinčių svetaines. Iškart sakau – pati nesinaudojau, tačiau esu girdėjusi, kad yra labai daug tų, kurie susirado savo gyvenimo palydovus.
Ką gi, galima pasidžiaugti jų laime. Kai žmonės randa vienas kitą, ar yra skirtumas, kur jie tai daro: šokiuose, parduotuvėje, paveikslų galerijoje? Juk galima susirasti partnerį ir žmoną/vyrą net pažinčių svetainėse. Tačiau ne viskas yra taip paprasta.
Virtuali erdvė – „barakūdų“ teritorija
Tiek virtualioje erdvėje, tiek ir bet kurioje naudingoje veikloje, kaip kriauklelės ant laivo dugno kaupiasi sukčiai ir apsukrūs kombinatoriai. Mano pažįstama dirba vienoje santuokų agentūroje (kaimyninėje šalyje). Jos pareigos – laiškų rašytoja. Pradžioje pagalvojau, kad ji tuos laiškus verčia.
Suklydau! Ji tuos laiškus išties rašo. Susirašinėja su klientais. Situacija tokia, kad nuotakos, talpinančios toje agentūroje savo nuotraukas ir skelbimus bei keistus šūkius, ne tik nemoka rašyti jaunikio (užsieniečio) kalba (kas būtų normalu ir paaiškinama), bet jos apskritai net nenori su tais jaunikiais susirašinėti: skaityti jau ne pirmos jaunystės jaunikių, vienišų, tačiau jautrių ir dosnių, laiškus; atvirauti, pasakoti ir t.t. Nieko sau!
Remiantis mano žiniomis, jeigu nori sukurti santuoką bei išvykti į užsienį, reikia bent minimaliai bendrauti? Taip? O gal jaunikis – tai visiškai nuobodus žmogus arba atvirkščiai – pasileidęs debilas? Kaip apskritai galima neskaityti to, ką jis rašo? Pasirodo, kad pažinčių agentūrose yra žmonės, atliekantys susirašinėjimo funkciją. Ne vertėjai, o rašytojai. Yra griežtos taisyklės: ką rašyti, kaip rašyti, ko negalima rašyti ir t.t. Tikėtina, kad yra laiškų pavyzdžių (šablonų, paruoštukių).
Nuotaka – tai profesija? Kas tuomet yra karjera?
Po visko minėti užsieniečiai atvyksta susipažinti, o mano pažįstama vaikšto su „porele“ – verčia – į restoranus ir į pasivaikščiojimus. Beje, ji jauna, puikiai atrodanti ir man net pasidarė keista, kad agentūrai tai nekelia rūpesčių. Užvakar mano pažįstama papasakojo įdomų faktą (iš vieno iš pasivaikščiojimų), kaip išvaizdi blondinė sėkmingai „apsuko“ užsienietį, kad tas nupirktų jai brangią dovaną.
Šiais laikais net nereikia pažinčių agentūrų, kad tave apsuktų gražuolė „barakūda“, o įsivaizduokit, kaip sėkmingai galima “numelžti" užsienietį, kai jį čiumpa agentūra – gerai suderintas ir nuolat tobulėjantis „organizmas“?
- O kas yra „melžėja“?
- Viskas paprasta. Melžėja – tai dirbanti profesionalė – „nuotaka“.
Pasirodo, kad blondinė nė nesiruošė tuoktis su minėtu kitos šalies piliečiu. Anot mano pažįstamos, agentūroje, kurioje ji dirba, apskritai nėra trokštančių ištekėti. Visos merginos toje agentūroje tiesiogine prasme DIRBA, o ne ieškosi vyrų.
Jei tiksliau: jos tiesiog kvailina iš užsienio atvykstančius „viščiukus“, kaip kadaise darė žymusis Ostapas Benderis (tiesa, Ostapas žinojo tik 400 būdų, kaip galima, lyginant, sąžiningai pasisavinti pinigus): vyrukai sumoka už agentūros paslaugas, už dovanas, už siuntinius, už vakarienes restoranuose, už kalbos kursus ir t.t. ir t.t. Juk moterys iš rytų Europos, anot vakariečių – vienos iš geriausių moterų pasaulyje: ir gamina, ir skalbia ir dar sugeba patenkinti kitus vyro poreikius (ir dar vaikus prižiūri).
Sėkmingai papuotavusios plėšrūnės tiesiog palieka seną jaunikį ir griebiasi kito, naujo. Štai ir visa paslaptis. Tai kokio velnio tokioms „nuotakoms“ reikia su savo grobiu susirašinėti ir bendrauti? Na, kartais būna, kad jos vis dėlto išteka ir išvyksta į užsienį. Amūro strėlės vis dėlto kartais pataiko ir į grynųjų vaidilutes (retai... labai retai).
Vargšeliai, vargšeliai užsienio „viščiukai“! Jiems tiek daug pasakojama apie mūsų (Rytų Europos) moterų dvasingumą, apie jų nesavanaudiškumą ir atsidavimą, o atsitinka toks, atsiprašant, „ablomas“ (teatleidžia man kalbininkai, bet kitokio žodžio, apart „FAIL“ čia neįpaišysi). O gal taip jiems ir reikia? Užsigeidė, mat, už dovanas nusipirkti amžiną ištikimybę? Ką? Kaip manot?
