Prieš ketverius metus teisiamųjų suole sėdėjo trylika vyrų. Gaila, tačiau dalis jų iš paskelbtų nuosprendžių nė kiek nepasimokė ir išėję į laisvę vėl pasuko nusikalstamu keliu.
Šauliai nenorėjo suspėti
Sausio 8-ąją, apie aštuntą vakaro, apsivilkę treningus, užsisegę neperšaunamas liemenes ir pasiėmę pistoletus, Povilas M.-Miša bei Eligijus P.-Funtas sėdo į Remigijaus B.-Žydo vairuojamą automobilį ir netrukus jau buvo prie namo, kuriame gyveno Darius P., pravarde Storas.
Laukė gana ilgai. Maždaug po dviejų valandų Žydui paskambino Tomas M.-Mutlis ir pranešė, kad Storas grįžta. Apie tai Žydas pasakė savo keleiviams, tad šiedu išlipo iš automobilio ir nubėgo link Storo namų. Miša pistoletą laikė kišenėje, o Funtas savo pistoletą, kuris buvo su duslintuvu, nešėsi polietileniniame maišelyje.
Miša su Funtu nubėgo iki namo kampo, po to sulėtino žingsnį ir pamatė kieme stovint Storo automobilį. Vairuotojo jame nebuvo. Apsidairę pamatė, kad Storas kaip tik žengia iš laiptinės ir eina automobilio link. Dar po minutės jis jau sėdėjo už vairo ir atbuline eiga pajudėjo iš aikštelės. Abu pasikėsintojai tuo laiku dar buvo maždaug už 10 metrų. „Nespėsim“, – pažvelgęs į Mišą ištarė Funtas. Matėsi, kad dėl to jis anaiptol nenuliūdo, o net apsidžiaugė. Neragino savo draugo ir Miša.
Jiedu neskubėdami apėjo namą. Mutlis su Žydu jau buvo išvažiavę, tad pasuko prie kiek toliau stovinčio Manto K.-Mažo automobilio. Eidami dar sutarė sakysiantys, jog iki Storo automobilio buvę daugiau kaip 20 metrų, kai jis išbėgęs iš laiptinės, sėdęs prie vairo ir kažkur greitai išvažiavęs. Iš taip toli jiedu pataikyti negalėję.
Pirmiausia tą patį Miša su Funtu papasakojo Mažui ir visi nusprendė, kad operaciją reikia pakartoti. Po kurio laiko visi vėl susirinko ir sustojo tose pačiose vietose. Miša su Funtu vėl sėdo į Žydo automobilį ir paprašė Mutlio nueiti pasižiūrėti, ar per tą laiką, kol jų nebuvo, Storas nebus grįžęs. Mutlis eiti nenorėjo, nes, girdi, Storas jį pažįstąs, tad į žvalgybą išėjo Žydas. Sugrįžęs jis pranešė, kad Storas jau namie. Sutarė palaukti bent iki vidurnakčio tikėdamiesi, kad Storas dar kur nors gali važiuoti. Pralaukė iki pusės pirmos, bet veltui. Jau beveik visuose to namo languose buvo užgesusios šviesos ir niekas nesiruošė eiti į šaltą žiemos naktį.
Pasikėsintojai irgi nusprendė, kad jau nėra ko laukti, ir visi sutarė važiuoti į Funto butą. Iš ten paskambino Laimonui Lapinskui-Lopui, kuris buvo pas tėvus, ir pranešė, jog operacija nepavyko. Šis užpykęs liepė telefonu nieko nekalbėti ir jo netrukdyti, tada Miša su Mažu pas jį nuvažiavo. Vyrai kalbėjosi lauke. Miša papasakojo viską kaip buvo, tik stengdamasis pasakoti taip, jog neatrodytų, kad jiedu tyčia nešovė į Storą. Lopas pasakė, kad tas Storas, girdi, niekur nedingsiąs, „užversim rytoj“, ir visi išsiskirstė.
Funto slėpynės
Rytas prasidėjo nuo staigmenos. Į Mažo butą atvažiavo Lopas, Mutlis ir Miša. Nebuvo Funto. Jis neatsiliepė ir telefonu. Jo mergina Justina pasakė, neva Funtas išėjęs su kažkuo susitikti ir negrįžęs. Iš pradžių Lopas pamanė, kad galbūt Funtą bus sulaikiusi policija, bet kai Justina pasakė, jog jis išėjęs su kažkuo susitikti, nusprendė, kad Funtą galėjo pagrobti Darkos kompanija. Jis davė komandą nuvažiuoti į Funto butą ir išnešti „visus nereikalingus daiktus“. Miša su Mutliu, o antrą kartą – su Mažu, iš buto išvežė dvi metalines dėžes su narkotikais, taip pat ginklus, kurie buvo paruošti Storui nušauti.
Na o Funtas tuo metu slėpėsi nuo Lopo. Jis savo merginai iš karto buvo papasakojęs, kad Lopas jam davė pistoletą ir jis turėsiąs nušauti kažkokį žmogų. Girdi, nenorįs vykdyti šio nurodymo, bet kitos išeities nesą – jeigu jis nenušausiąs, tai Lopas nušausiantis jį patį. Justina siūlė jam eiti į policiją ir viską prisipažinti, vis dėlto Funtas nedrįso.
Kitą dieną po nepavykusio bandymo nušauti Storą Funtas vėl atvažiavo pas Justiną ir jiedu apsvarstė įvairius variantus, kaip nedalyvauti Lopo organizuotame susidorojime su Storu. Galiausiai nieko geriau nesugalvojo, kaip pasislėpti, o kai ieškos Lopas, pasakyti, neva sulaikiusi policija.
Na o Lopas iš tikrųjų ėmėsi ieškojo. Funtas matė, kas jam skambina, ir neatsiliepė. Tada Lopas paskambino Justinai. Ši pasakė, kad Funtui kažkas paskambinę, jis išėjęs ir negrįžęs. Tą patį Justina tvirtino ir tada, kai Lopo pasiuntiniai atvažiavo su ja pasikalbėti. Po pokalbio jie paėmė buto raktus.
Be kontrolinio šūvio
Sausio 9-osios vakarą Lopo gaujos branduolys vėl susirinko prie „Aitvaro“ sporto klubo. Mažas, Lopas, Žydas ir Mutlis išvažiavo pavažinėti po miestą ir paieškoti Darkos žmonių. Jeigu būtų suradę kurį nors iš jo parankinių, būtų pašovę į kojas ar užpakalį – nužudyti neplanavo, tik pagąsdinti. Taigi jie vis suko ratus Pašilaičių, Viršuliškių, Lazdynų gatvėmis, tačiau bergždžiai.
Tuomet Lopas davė komandą važiuoti į butą ir pasiruošti Storo nužudymui. Gaujos nariai vėl apsirengė Gariūnuose tam reikalui pirktais treningais, dar pavažinėjo po miestą ir apie vidurnaktį pasuko prie namo Laisvės prospekte. Sustojus Lopas padavė pistoletą Mažui ir paliepė nušauti Storą. Priminė ir tai, kad, girdi, būtinai turįs paleisti kontrolinį šūvį.
Išlipęs iš automobilio ir pasukęs už namo kampo, Mažas iš karto pastebėjo važiuojant, jo manymu, Storo automobilį. Šaukdamas ir lyg drąsindamasis Mažas ėmė bėgti to automobilio link ir į jį šaudyti. Išaudė visą apkabą, tačiau neišdrįso prieiti pažiūrėti, ar tikrai nušovė Storą, ir atlikti tą kontrolinį šūvį. Sutrikęs ir išsigandęs to, ką pats padarė, pasileido bėgti nežiūrėdamas kur.
Bėgdamas Mažas išgirdo, kad jį šaukia Lopas, ir tik tada atsikvošėjęs sugrįžo į automobilį. Čia Lopui jis pasakė, kad šaudęs į Storą, tik nežinąs nei kiek šūvių paleidęs, nei ar jį iš tikro nušovęs. Prisipažino, kad labai išsigando ir sutriko. Lopas pistoletą liepė padėti po sėdyne. Paskui visi sugrįžo į butą, vėl persirengė ankstesniais drabužiais, o sportinius sudėjo į maišelį.
Kas šaudė?
Nušauti Storą Lopas buvo liepęs ir Mišai. Tądien šis važinėjosi kartu su Žydu. Jiedu prie namo Laisvės prospekte atvažiavo anksčiau už Lopą ir apie valandą pralaukė pasaloje. Tada pamatė, kaip į kiemą įvažiuoja Storo automobilis...
Miša pasileido pavymui. Eidamas stengėsi, kad jį užstotų kiti automobiliai. Pistoletą nešėsi kišenėje. Likus iki BMW kokiam 50 metrų, Miša išgirdo šūvius ir pamatė, kad priešais automobilį stovi žmogus ir šaudo iš pistoleto. Miša matė blyksnius po šūvio, matė šaudančiojo rankas, matė, kad automobilis šiek tiek juda, tik nesuprato, kas šaudo. Girdėjo penkis šūvius. Vos šaudymui pasibaigus, jis nubėgo į Žydo automobilį. Tas dar paklausė: „Na, kaip?“ „Tai kad nežinau, nes ne aš šoviau“, – atsakė Miša ir paliepė greičiau nerti iš kiemo.
Išvažiavę į prospektą Miša su Žydu pamatė policijos automobilį ir nuvažiavo į Justiniškes. Ten automobilį paliko tolimesniame kieme ir nuėjo į Žydo butą. Čia dar ilgai abu svarstė, kas galėjęs šaudyti. Viena iš spėlionių buvo, kad galbūt pats Lopas, bet abu tuoj pat ją paneigė – juk Lopas visada sakydavo, jog būtinai reikia dar iš arti į galvą paleisti kontrolinį šūvį, o čia to nebuvo. Vėliau jiedu taksi automobiliu nuvažiavo į degalinę, nusipirko degtinės ir dar kurį laiką gėrė.
Tik kitą dieną Miša su Žydu iš televizijos žinių sužinojo, kad prie Laisvės prospekto namo sužeistas žmogus. Bet tai nebuvo jų medžiojamas Storas.
Sužinojo iš televizijos
O Mažas tą naktį praleido su Lopu besilankydamas naktiniuose klubuose. Sutrikęs po šaudymo Mažas niekur nenorėjo važiuoti, bet Lopas pasakė, jog tai būtina – tam, kad užsitikrintų alibi. Tad viename, o po to kitame klube Mažas išbuvo iki ketvirtos ryto. Kai grįžo namo, jo mergina jau miegojo.
Parėjusi iš darbo apie penktą valandą, Mažo mergina matė, kad jos vaikinas kažkoks nesavas, susijaudinęs ir neramus, todėl paklausė, kas atsitikę. Jis nieko nepasakojo, tik liepė per televiziją žiūrėti kriminalines žinias. „Tai ten tave rodys?“ – paklausė Monika. „Galbūt“, – mįslingai atsakė Mažas. Tada Monika pasižiūrėjo televizijos anonsą ir pamatė pranešimą, kad naktį buvo apšaudytas automobilis. Skaitant tą pranešimą, rodė automobilį BMW. „Ar per kriminalines žinias turi rodyti juodos spalvos BMW?“ – dar paklausė Monika. Mažas labai nustebo: „Ar tikrai juodą?“
Po to abu pažiūrėjo kriminalines žinias. Žurnalistui komentuojant, kad šaudė šaulys profesionalas, ir rodant apšaudytąjį automobilį, Mažas nusišypsojo ir pasakė, jog neblogai pataikęs. Bet tik tada ir suprato, kad šaudė ne į tą, į kurį reikėjo.
Atpildo valanda
Po keleto dienų prasidėjo šaulių areštai. Sausio 19-ąją buvo sulaikyti Lopas, Mažas ir Mutlis, o vasario 1-ąją – Miša. Netrukus Mažas bei Miša ėmė duoti parodymus ir papasakojo apie visus juodus Lopo gaujos darbus. Atsirado ir daugiau vyrukų, kurie papasakojo tai, ką žinojo. Todėl jiems teismas paskyrė gerokai mažesnes bausmes.
Bylą Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti 2008 metų birželio 30 dieną. Teisėjų kolegija – pirmininkė Laureta Ulbienė, teisėjai Teresėlė Kazlauskienė ir Stasys Lemežys – Laimonui Lapinskui-Lopui, kuris neprisipažino nei žudęs, nei platinęs narkotikus, nei vadovavęs gaujai, paskyrė 20 metų laisvės atėmimo. Prokurorai buvo prašę Lopą nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Sėdėdamas penkių policininkų apsuptyje, nuosprendį Lopas išklausė mįslingai šypsodamasis.
Kalėti 11 metų buvo nuteistas taip pat neprisipažinęs Mutlis, o panašiai teisme besielgęs Marius B., pravarde Straikeris, gavo 7 metus laisvės atėmimo.
O štai Mažui bei Mišai, kurie dalyvavo ir žudant, ir platinant narkotikus, buvo paskirta tik po 4 metus laisvės atėmimo. Tokį Vilniaus apygardos teismo nuosprendį 7 nuteistieji, taip pat prokuroras ir vienas iš nukentėjusiųjų apskundė aukštesniam teismui.
Lietuvos apeliacinis teismas kelis teisiamuosius išteisino dėl atskirų epizodų, vis dėlto bausmės nė vienam nepakeitė. Lopui irgi buvo palikta 20 metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmuosius 10 metų jis turės praleisti kalėjime. Teisėjų nuomone, nors L. Lapinskas ir padarė ne vieną labai sunkų nusikaltimą, laisvės atėmimas iki gyvos galvos jam neskirtinas, nes jo organizuotas ginkluotas nusikalstamas susivienijimas veikė vos daugiau kaip 2 metus ir 6 mėnesius, o kaip tik per juos L. Lapinskas ir nepadarė nė vieno nusikaltimo, už kurį būtų numatyta aukščiausia bausmė.
Šiaip ar taip, visi sutinka, kad ši gauja buvo išties pavojinga. Išsinuomotuose butuose bei garažuose jos nariai laikė didelius kiekius narkotinių medžiagų – heroino, kanapių dervos, metamfetamino – ir jas platino. Per kratas teisėsaugininkai iš viso surado 4 kilogramus šių narkotinių medžiagų. Lopo gauja buvo taip pat neteisėtai įgijusi ir turėjo įvairaus kalibro šautuvų, pistoletų, sprogstamųjų medžiagų. Rasta ir antrankių, daug mobiliųjų telefonų, išankstinio papildymo kortelių.
Daugelį savo juodų darbelių grupuotės nariai nufilmavo, o tai vėliau tapo įrodymais teisme. Lopas taip pat viską užsirašinėjo į sąsiuvinius. Be kita ko, aptiktas juodos spalvos segtuvas su popieriaus lapais, pavadintas ,,Teroristo žinynu“.
Gaila, bet dalis šiai gaujai priklausiusių vyrų iš nuosprendžio nepasimokė. Net ir sulaikius Lopą narkotikai buvo ir toliau pardavinėjami. Vėliau per kratas net buvo rasta užrašų knygutė, kurioje įrašyta, kad esantys sulaikyti Laimis, Mutlis, jo mergina, Ilonka (Straikerio mergina) ir kad, girdi, reikia išlaikyti „imperiją“, kurią kūrė Lopas. Taip ir buvo padaryta. Dalis narkotikų platintojų įsitraukė į Lapino nusikalstamą grupuotę ir dabar vėl yra teisiami dėl narkotikų platinimo. Tik iki šiol nesugautas Lapinu pasivadinęs tos gaujos vadeiva Justas Belousovas.
Vytautas ŽUTAUTAS
